Kaip Šiauliai pasidarė Saulės miestu

Štai ką ir kaip apie Šiaulių (pasi)darymą vadinamuoju Saulės miestu rašo tuo klausimu specialiai domėjęsis Lietuvos istorijos instituto istorikas Dangiras Mačiulis:

[…] Saulės mūšio vaizdinio įsitvirtinimas Šiaulių kultūrinėje atmintyje tuo metu [XX a. 4-me dešimtmetyje – V. B.] nepaveikė miesto įvaizdžio. Iki Antrojo pasaulinio karo viešoje erdvėje gyvuojantis Šiaulių miesto įvaizdis nesietas su istorine miesto praeitimi – miesto įvaizdį lėmė miesto pramonė, kuri Šiaulius pristatydavo kaip pramoninį miestą. Saulės miestu (aliuzija į kronikose minimą Saulę, ties kuria 1236 m. įvykusiame mūšyje buvo sutriuškintas Kalavijuočių ordinas) Šiauliai tapo 1986 m. paminėto miesto 750 metų jubiliejaus dėka. Miesto jubiliejinės kampanijos diskurse pradėtas sinonimiškas Šiaulių vadinimas Saulės miestu greitai prigijo, tapo ne tik Šiaulių vardo sinonimu, bet ir nauju miesto įvaizdžiu. Taip kultūrinėje atmintyje aktualizuotas Saulės mūšio vaizdinys iš esmės savaime (be miesto valdžios sprendimų ir pastangų – tiesa, jai pritarus) pagimdė Šiaulių – Saulės miesto įvaizdį, kuris gyvuoja jau trečią dešimtmetį. […].

(iš: Dangiras Mačiulis, „Kolektyvinė atmintis

ir miesto įvaizdis: Šiaulių atvejis“,

in: Acta humanitarica universitatis

Saulensis. Mokslo darbai, t. 9:

Kultūrinės atminties kaita

ir lokalinė istorija, 2009, p. 231).

Pakruojis, neseniai atsikratęs „varnų respublikos“, „varnaėdžių“ ar panašaus irgi situatyviai pasidaryto, tik nepalyginamai menkesnio kalibro įvaizdžio, jei gerai suprantu, visaip kaip išlošia, nes bando atrasti bent kiek autentiškesnę savo tapatybę ir per ją konstruoti savo įvaizdį. Galbūt daugiausia per išlikusią puikiąją didikų Ropų dvarvietę.

Kai Šiauliai pristatomi ar prisistato ne kaip Saulės mūšio miestas, bet tiesiog kaip Saulės miestas, neišvengiamai kaip pats svarbiausias iškyla soliarinis matmuo. Tada aš retoriškai ir klausiu: ar Šiaulių tapatybė – soliarinė? T. y. kuo Šiauliai susiję su soliariškumu, ką su juo turi bendra? Žinoma, išskyrus tai, kad valdininkams panorėjus ir paliepus lengva save „pozicionuoti“ piešiant, lipdant, karpant ir kur reikia, kur nereikia klijuojant įvairias saules bei saulutes. Klausiu retoriškai, nes rimtai klausti šiuo atveju niekaip neišeina. Nes nei mitologiškai, nei meteorologiškai, nei kultūriškai, nei geografiškai, nei „kosmologiškai“, nei kaip tik nori kitaip soliaristikos prie Šiaulių ar Šiaulių prie soliaristikos „nepritempsi“, nors ir tempsi persitempdamas.

Užtat Šiauliams kaip čia buvęs „lipo“ vieno vaikinuko, nukonkuravusio bet kokias įvaizdžio komisijas, sumąstytas „treninginio“ Saulėno su byta rankose paveikslas. Klausiu: Saulės ar Saulėnų miestas? Kone visi supras, kad, deja, bet žymiai labiau antrasis variantas. Tik ne visi garsiai ar bent pusgarsiai tai pripažins, o kai kas net piktinsis tuo mano konstatavimu. (Taip, būtent konstatavimu, nes „tirštą“ saulėniškumą aš realiai matau ir jums apčiuopiamai galiu parodyti Šiaulių gatvėse, o soliariškumas temirga kažkur įvaizdinių realijų pasaulyje.)

Taigi manau, kad situatyviai pasidarytas jubiliejinis „brendas“ „Šiauliai – Saulės miestas“, kažkokiu inertyviu būdu besilaikantis jau trečias dešimtmetis, semantiškai yra absoliučiai tuščiaviduris, o strategiškai – nelabai perspektyvus. Manau, kad perspektyvesnis įvaizdis turėtų būti susijęs su autentiška miesto tapatybe, kurios aiškinimasis Šiaulių atveju yra ne toks jau lengvas uždavinys. Tapatybė saistytina su bent kiek aiškiau apčiuopiama istorine-kultūrine atmintimi, su realia dabarties situacija ir pan.

Tapatybės aiškinimuisi istorinės-kultūrinės atminties kontekste nebe pirmas atkreipsiu dėmesį kad ir į Šiaulių ekonomijos administratorių Antaną Tyzenhauzą (apie Tyzenhauzo reikšmę Šiauliams kvalifikuotai kalbėjo Šiaulių universiteto istorikė Rita Trimonienė; žr. „Šiaulių kraštą“ 2009-06-04). Tyzenhauzas padarė Šiaulių miesto centrą tokiu, koks formuojasi iki pat šių dienų, plėtojo ekonomines reformas, vykdė čia didelius urbanistinius ir ūkinius projektus, bet yra paliktas absoliučioje miesto užmarštyje, nors, manau, galėtų duoti miestui („įvaizdinės“) naudos dar ir dabar – daugiau nei po dviejų šimtmečių. Taip manydamas galiu klysti. Bet gal geriau svarstyti-ieškoti klystant, negu inertiškai pasroviui „soliarizuotis“ nieko nesiaiškinant.

2012-07-11