Kelionė atgal laiko mašina

Kažkokia fantastika! Ir mistika. Kelionė laiko mašina. Palėpėje radau super-įdomų dokumentą – savo vaikystės poliklinikos „kortelę“, oficialiai, pasirodo, vadintą „Ambulatorinio ligonio individualiu lapu“. Ji pildyta Užvenčio ambulatorijoje nuo 1965 m. vasario 5 d. iki 1979 m. vasario 1 d., t. y. nuo mėnesio ir kelių dienų prieš man gimstant iki man iš Užvenčio (jo apylinkių) išsikeliant gyventi į Šiaulius (Šiauliuose apsigyvenau 1979 m. vasario 28 d.).

Pirmasis įrašas, darytas šviesaus atminimo akušerės Maksimavičienės 1965-02-05 (pasaulį pamačiau 1965-03-12), yra toks:

„Butas geras; erdvus, šviesus, saulėtas. Moteris jaučiasi gerai. Maistas įvairus. Naujagimiui kraitelį pradėjusi ruošti. Lovytę-vežimėlį turi. Numatyta kur lovytę statyti. TBC, užkrečiamomis ligomis nei šeimoje nei kaimynų tarpe niekas neserga.
Patarimai: Baigti ruošti naujag. kraitelį. Būti pačiai moteriai daugiau gryname ore. Grūdinti krūtis.
akuš. Maksimavičienė“

Įdomu, ar dabar tokius dalykus surašo? Sūnus gimė prieš 10 metų, reikėtų jo ambulatorinę „bylą“ pavartyti.

2012 m. sausio 29 d.


Kaip filosofai literatūrologus literatūros moko

Kiek jūs žinote ir kokius konkrečiai galėtumėte nurodyti Lietuvos literatūrologus, kurie viešai, atvirai kur nors būtų mokę, pavyzdžiui, Lietuvos filosofus, kaip reikėtų tyrinėti šiuolaikinę (ar ir nešiuolaikinę) filosofiją, jos realijas, pokyčius, paskutinius mados „klyksmus“ ir t. t. Išvardykite, pasidalykite tokiomis žiniomis, nurodykite konkrečius puslapius, vietas, citatas. Nuoširdžiai sakau: būsiu be galo dėkingas! Nes gal galėsiu atsikratyti profesinio… – nežinau net kaip pasakyti – na lyg ir profesinio nepilnavertiškumo jausmo, ar kaip čia jį pavadinus.

Mat kuo toliau, tuo labiau tas jausmas apima. Žiūrėk, čia vienur, čia kitur pa/ap-sireiškia koks Lietuvos filosofas, nors nebūtinai filosofas, o ir sociologas, kultūrologas ar kitoks -logas, kuris be jokių skrupulų pilna burna momentiškai-mentoriškai ima ir papostringauja apie tai, kad Lietuvos literatūros mokslininkai, kritikai ne taip vertina, ne taip tyrinėja, ne taip dar kažką daro su lietuvių literatūra, ypač šiuolaikine, kuri dėl to esą lieka nuskriausta, neįvertinta ir panašiai.

Paskutinis lašas, kuris perpildė visus „ribinius“ kantrybės barjerus buvo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaityta ir internete devynmyliu aidu paviešinta filosofinė šiuolaikinės postmodernistinės lietuvių literatūros „skaitymo-interpretavimo-analizavimo“ paskaita, savo turiniu literatūrologine prasme triviali, bet užtat mentoriškai nusiteikusi lietuvių literatūros kritikos atžvilgiu.

Ir kaip tokiems mentoriams įpūsti: žmogau, pirma suvok bent jau tai, kas yra literatūros esmė, kuri – pasufleruosiu – neatitraukiama nuo kalbos, kuria parašytas kūrinys, nuo stiliaus, poetikos, o tik tada jau mokyk, jei nagai ir liežuvis labai jau niežti.

2012 m. sausio 26 d.

Stalo indai ir įrankiai 1956 m.

Nuo vaikystės tėvų namuose atmenu storą kulinarinę knygą. Jos pradžią, keliolika puslapių, esu prikeverzojęs pieštuku, matyt, tada, kai tik pradėjau pieštuką nulaikyti. Dabar toji knyga metai iš metų ramiai sau gyvena mūsų virtuvės spintelėje, bet vakar vakare kažkaip „užkliuvo“ už rankos.

Po ilgo ilgia-a-ausio laiko pasidomėjau: tai 1956 metais Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos (!) leista tūkstančio receptų knyga Valgių gaminimas, kurioje yra labai daug aktualumo nė kiek nepraradusių naudingų patarimų, bet yra ir dabar keistokai atrodančių dalykų. Pavyzdžiui, ištraukėlė iš skyrelio „Stalo indai ir įrankiai“:

Kasdieniniai stalo indai dažniausiai esti fajansiniai ir stikliniai, o valgymo įrankiai – metaliniai. Po kiekvieno valgio jie švariai išplaunami, iššluostomi ir sudedami į indų spintą.

Kasdieniniam vartojimui stalo indų reikia turėti ne mažiau kaip po vieną komplektą kiekvienam šeimos nariui. Komplektą sudaro:

gili lėkštė sriubai                                   24 cm diametro;
negili lėkštelė antrajam patiekalui         24   “        “
užkandinė lėkštelė                                 20   “        “
duoninė lėkštelė                                    17,5   “        “
arbatinė lėkštelė ir puodelis arba stiklinė, peilis, šakutė, šaukštas, šaukštelis, indelis kompotui, kisieliui ir kt.

Be šių kiekvienam valgytojui skiriamų indų, reikia turėti indų ir valgiams ant stalo padėti, pavyzdžiui: indas (vaza) sriubai, pusdubeniai antrajam patiekalui, pusdubeniai šaltiems valgiams, salotinės, kavinukas, cukrinė, indelis pienui, taurelės kiaušiniams, druskinės, indai garstyčioms, krienams, samtis sriubai ir kai kurie kiti indai, parenkami pagal šeimininkės norą.“

Jei tiek visko kiekvienąsyk ant stalo prisikrautume namie (dar klausimas, ar tilptų?), turbūt kasdien jausčiausi lyg valgąs-iškylaująs restorane. O čia juk 1956-tų LSSR'o žmogui.

2012-01-25


Iliustruotas vadovas po Latviją

Linksma gaida tęsiant latvistinę tematiką.

Prieš metus kitus iš esu gavęs dovanų brokuotą, t. y. išplėšytais lapais ir pan., bet labai įdomų leidinėlį Iliustruotas vadovas po Latviją su žemėlapiais ir planais (atsakomingasis redaktorius Dr. Alfreds Bīlmans, Ryga: P. Mantnieko Kartografinis institutas, 1931). Visko ten yra: nuo trumpos geografinės Latvijos apžvalgos iki sanatorijų ir net gamyklų reklamos. Pateiksiu tik pora įdomybių.

Pirmoji bus iš skyrelio „Latvija automobilistams“ (p. 61):

„Šiais atvejais auto greitumas turi būti sumažintas arba visai sustabdytas:
1. Kada kelyje yra gyvulių bandos, pėsti einą žmonės.
2. Prie įvažiavimo ir išvažiavimo pro vartus.
3. Prie pasisukimų, kryžkeliuose ir nevisai gerai apšviestose vietose.
4. Ant tiltų ir vietose, kur yra didelis susisiekimas.
6. Kada arkliai baidosi, šoferis privalo sustabdyti mašiną ir, reikalui esant, nutildyti motorą.“

Antroji iš skyrelio „Svetimšalių įvažiavimo į Latviją ir apsigyvenimo joje taisyklės“ (p. 111):

„7. Įvažiavimas draudžiamas ir viza neduodama:
a) Asmenims, kurie buvo arba yra nusistatę prieš Latviją, arba kurių įvažiavimas nepageidaujamas.
b) Materialiai neaprūpintiems asmenims, kurie netinka darbui, ir asmenims be kokio nors užsiėmimo.
c) Asmenims, kurie yra nubausti, teisiami bei tardomi už nusikaltimus, arba kurių ieško atatinkamos valstybės administratyvinės įstaigos.
d) Asmenims, kurie negali pilnai legitimituotis.
e) Asmenims, kurie serga limpančiomis ligomis.“

Įsidėmėtina ir tai, kad kai kurios paslaugos užsieniečiams, t. y. ir lietuviams, kuriems skirta ši reklaminė knygelė, yra dvigubai (!) brangesnės nei Latvijos pilietybę turintiems (jei taip dabar būtų, kaži ar aš vasaromis į Ventspilio kempingą važiuočiau).

Ir pabaigai Latvijos didumui parodyti (p. 1):

„Nuotolis tarp Liepojaus (Liepāja) ir rusų rubežiaus – prie Zilupės – siekia iki 500 klm. ilgumo.“

2012 m. sausio 23 d.





Latviai Lietuvoje: XX a. 3 dešimtmetis

Besirausiant po asmeninius archyvus (medžiagos vienai konferencijai paieškos tikslais), pirma mintis, o paskui ir akis užkliuvo už penkiolikos metų senumo „Šiaurės Atėnų“: 1997 m. sausio 11 d. numerio. Ten su palydimuoju žodžiu buvau įdėjęs verstą skyrelį iš šios latviškos knygos: Jānis Kārkliņš, Latvijas preses karalis. Atmiņas pas “Jaunāko ziņu” laikiem, Rīga: Karogs, 1990 (Karoga Bibliotēka) (iš 52 psl.). Pagalvojau, kad tebėra aktualu – visų pirma dėl lietuvaičių nacionalinio pomėgio valstybinius apdovanojimus dalyti į kairę ir į dešinę – todėl įkeliu čia.

---------------------------------------------------------------------

1962 m. Švedijoje pasirodė memuarinio pobūdžio knyga „Latvijos spaudos karalius“. Spaudos karaliumi joje tituluojamas Antonas Benjaminas (1860–1939), įkūręs ir ilgus metus leidęs bene populiariausią prieškarinės Latvijos laikraštį „Naujausios žinios“ (1911–1940). A. Benjaminas ir jo laikraštis tapo pagrindiniais minėtos knygos herojais. Knygos autorius žurnalistas ir rašytojas Janis Karklinis (1891–1975) ilgus metus dirbo „Naujausiose žiniose“, vienu metu (nuo 1921 iki 1928 m.) buvo jų atsakinguoju redaktoriumi. „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams gali būti įdomūs J. Karklinio prisiminimai apie jo ir kitų „Naujausių žinių“ korespondentų kelionę į Lietuvą. Tie prisiminimai, knygoje „Latvijos spaudos karalius“ pavadinti „Avansu įteiktas ordinas“, teužima tik vieną puslapį, tačiau nuskamba itin aktualiai, versdami susimąstyti ir apie šiandieną: sienos krizė, mūsų valdžios žmonių pomėgis reikia ar nereikia dalyti apdovanojimus ir t. t.

Janis Karklinis
Avansu įteiktas ordinas

Jau pačioje nepriklausomos Latvijos gyvavimo pradžioje žurnalistai ėmė keliauti po kaimynines valstybes. Tikslas – geriau su tomis valstybėmis susipažinti ir užmegzti draugiškus spaudos santykius. Svečiavomės Lietuvoje, Suomijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje.

Su broliška tauta, gyvenančia palei Nemuno krantus, mūsų šalis nesibara ir neturi jokių rimtesnių nesutarimų. Tarpusavio siena, radus bendrą kalbą, nustatyta sėkmingai. Tiesa, Melngailis, važinėdamas rinkti liaudies melodijų, taip pat ir kai kurie kiti keliauninkai yra pastebėję, jog Kuršių kopose dar gyvena latviai, kurie šneka mūsų kalba, laukia mūsų moralinės ir kultūrinės paramos. Lietuviams tai gerokai nepatinka. Pavardę „Kalns“ jie jau perkrikštijo į „Kalnas“, vardą „Janis“ – į „Jonas“, nenori leisti įvežti mūsų knygų ir laikraščių į tas nelemtas kopas. Jose gyvena tik žvejai ir varnaėdžiai. Ir žurnalistų tenai neveža – ką gi tokio ten pamatysi? Tai, suprantama, tikra smulkmena laisvų broliškų tautų santykiams. Mes dėl to nė kiek nepykstame, nenorime įkurti Latvijos kolonijos Lietuvoje. Todėl dar nuoširdžiau gėrimės puikiuoju Kaunu, nusitęsiančiu vaizdingomis Nemuno pakrantėmis, ir manom, kad Vilnius būtų dar puikesnis, jei tik pavyktų jį atgauti iš lenkų. Kolegas iš Lietuvos tai labai pamalonina, savo patriotinį ryžtą jie narsiai patvirtina populiariu šūkiu: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“

Mūsų palydovas yra kolega lietuvis Justas Paleckis. Jis Kaune visur laukiamas, visur jaučiasi kaip namie. Veda mus prie Laisvės paminklo, pas įmonių vadovus, ministrus, valstybės prezidentą. Jis veiklus žurnalistas, gerai kalba ir rašo latviškai, todėl pasirinktas „Naujausių žinių“ korespondentu Kaune. Tik paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos metais Paleckis susipešė su vyriausybės vyrais ir net pateko į kalėjimą. Tuo sumaniai pasinaudojo bolševikai ir, okupuodami Lietuvą, pakvietė Paleckį būti savo vyriausybės vadovu. Anksčiau už demokratiją kovojęs žurnalistas, matyt, norėjo kokios nors satisfakcijos dėl autoritarinės valdžios padarytų nuoskaudų, todėl ir priėmė šį pasiūlymą. Taip jis tapo nepalyginamai rūstesnės diktatūros rėmėju.

Savo kolegoms latviams, tarp jų dr. A. Bylmaniui, Richardui Berziniui ir Aleksandrui Grynui, Paleckis surengė kelionę Nemunu, krupniko stiprybe sudrėkino jauną draugystės daigą, kad šis sparčiau augtų, skleistųsi ir žaliuotų. Sugrįžę į Rygą netrukus kiekvienas ekskursantas gavo po Gedimino ordiną – matyt, už būsimus nuopelnus. Tad – viskas tikrai broliška ir puikiai sutvarkyta.

[1997-01-11] – 2012-01-22

Pasaka „iš burnos“

Sūnui vakarais prieš miegą pasakas paprastai skaitydavo žmona. Aš pasakoriaus vaidmens, matyt, dėl to, kad nesu labai pavyzdingas tėvas, imdavausi gerokai rečiau. Bet kai imdavausi, jis prašydavo ne paskaityti pasaką, bet pasakyti ją „iš burnos“. Tai jo sugalvotas „žanrinis terminas“: „pasaka iš burnos“. Pasaką „iš burnos“ jam pirmą kartą pasekiau, kai vienoje šeimos iškyloje po ranka neturėjau jokios skaitymo vaikui vertos knygos. Teko improvizuoti maždaug tokiais metodais, kokius savo knygoje „Fantazijos gramatika“, kurią linkčiau laikyti lyg ir taikomąja-edukologine literatūros antropologijos studija, aprašo „Čipolino nuotykių“ autorius Giannis Rodaris. „Pasakos iš burnos“ modelis senas ir ganėtinai paprastas: imami kokie nors žinomi pasakų, animacinių filmų ar pan. veikėjai, motyvai, siužeto epizodai, modeliai ir jais situatyviai improvizuojama, jie perkuriami, papildomi, svarbiausia – į pasaką kaip veikėją būtinai įtraukiant patį jos klausytoją, leidžiant jam patirti pačių įvairiausių, spalvingiausių, nutrūktgalviškiausių nuotykių, išgyvenimų…

Kaip keistai, bet ir kaip konkrečiai, tiksliai, net dalykiškai vaikas mato pasaulį, vartoja žodžius – ir pasakyk tu man: „pasaka iš burnos“. Įstabi metonimija visiškai priartėjanti prie tiesioginės reikšmės: toji pasaka gi ir sklinda iš burnos, kai prieš akis nėra jokio teksto, jokios knygos. Vaikas nesureikšmina tolimesnės už burną grandinės: atmintis, mąstymas, vaizduotė etc. ir sudėtingų jų tarpusavio santykių. „Iš burnos“ ir tiek.

2012-01-19

Lituanistai Seime

Ar esate ką nors girdėję apie tokią Lietuvos Respublikos Seimo narę Zitą Užlytę, iškeltą tokios Tautos prisikėlimo partijos, išrinktą Alytaus (nr. 30) apygardoje? Metro idėjos paramos parlamentinė grupės narę (pasirodo, Seime esama ir tokių grupių), o visai neseniai, nuo 2011 m. gruodžio 20 dienos, jau Krikščionių partijos frakcijos seniūno pavaduotoją!

Man šiuo atveju įdomiausia ir svarbiausia tai, kad ji yra baigusi lituanistikos studijas ir į dar 2008 m. spalį žurnalistės užduotą klausimą, kokie yra jos mėgstamiausi rašytojai, atsakė:

„Man labai artimi poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai. Patinka lietuvių klasika – Žemaitės, Vinco Krėvės kūriniai. <…> Patiko Robino Sharmos „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“, Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“.“

Žemaitė, Marcinkevičius… čia viskas suprantama ­– profesinė-pareigybinė inercija žmogaus, kuris tuo metu dirbo lietuvių kalbos mokytoju. Bet ką begalima pasakyti apie prie valstybės vairo sėdančius/sėdinčius lituanistus, t. y. žmones, gavusius filologinį (!) išsilavinimą, kuriems patinka McCullough „Erškėčių paukščiai“?!! Nieko, ogi visai nieko. Arba aš čia jau visiškai nieko nebesuprantu…
P. S. Dėl literatūrinių šiuolaikinių lituanistų (ir studijuojančių, ir baigusių) prioritetų ir pomėgių yra tekę nustebti ne kartą, bet ne taip radikaliai.

2012 m. sausio 18 d.

Aleksandro Čako „Romantika“ – Rygos senamiesčio romantika

Čia įdedu mano į lietuvių kalbą išversto Aleksandro Čako (tikr. Aleksandras Čadarainis; 1901–1950) eilėraščių rinkinuko „Širdis ant trotuaro“ (1928) pirmąjį eilėraštį, kuriame nesunku pajausti Rygos senamiesčio dvelksmą. (Daugiau šio rinkinuko eilėraščių žr. čia, čia ir čia.)

Aleksandras Čakas
Romantika

Gyvenu pačiam centre, tarp mūrų,
kur sodas –
gėlių puodynė ant kėdės kambaryje
ir vazoje pernykščių viržių sauja.

Nėra čia upių didesnių už latakus
ir ežerai – tik balos,
kurias saulėkaitoj
išbraido pusrūsių berniokai.

Tiek tos gamtos:
apelsino žievė
ant trotuaro
ir ridikėlių lapai atliekų dėžėj.

O naktimis
už lango – ne lakštingalų giesmė,
tik girgžda vėjy iškabos
ir miaukia katinai ant stogo.

Bet mielas ir brangus
kaip išsvajotosios artumas
yra šis centras man
ir laužytos jo gatvės.

Tik čia,
pravėręs langą,
galiu lig skausmo
stebeilyt ne žvaigždes, bet žibintùs
ir pasinerti į svajas:
svajoti apie žmogų,
kurs visa tai pastatė,
kad visa taptų man taip sãva
kaip pulsas,
kaip burėms vėjas,
kaip laivui šturmanas ir sraigtas.













2012 m. sausio 16 d.

Vardan ko vardinė laiptinė?

Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete, įsikūrusiame P. Višinskio g. 38, yra turbūt vienintelė Lietuvoje, o gal ir ne tik Lietuvoje, vardinė… ne, ne auditorija, ne salė, bet laiptinė. Su visais privalomais atributais: prikabinta lentele, net su „skulptūrine“ kompozicija. Laiptinė pavadinta vieno labai keisto Tomo Venclovos eilėraščio herojaus – Henkaus Hapenčkaus – vardu. Šis eilėraštis vadinasi „In memoriam Henkus Hapenčkus“ ir yra dedikuotas Venclovos bičiuliui Pranui Morkui, kuris 2003 m. gruodžio 10 d. dalyvavo „iškilmingame“, bet daug labiau performansiškame laiptinės „atidaryme“, jame pasisakė. Tarp pasisakančių buvo ir monografijos apie Venclovą autorė Donata Mitaitė. Buvo atidengtas „paminklas“ Henkui Hapenčkui – lauko akmuo su iškaltais inicialais „H. H.“, papildęs jau ilgas paminklų ir „paminklų“ literatūros bei meno herojams eiles.

Vardan ko vardinė laiptinė, t. y. koks viso to pažaidimo, kurį man teko inicijuoti tikslas? Jis paprastas – tai buvo atsakas į masiškai, tiesiog epidemiškai-masiškai, t. y. reikia nereikia atsidarinėjančias vardines auditorijas, garbės vardų suteikinėjimus ir visokius kitokius su(si)reikšminimus. Ar padėjo nuo tos epidemijos? Ne. Bet laiptinėje (aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukštų) taip ir liko tas literatūrinis žaidybiškas akcentas: lentelė, įrėmintas minimo Venclovos eilėraščio tekstas ir akmuo su iškaltomis „H. H.“ (žr. nuotraukas).























Tomas Venclova
In memoriam Henkus Hapenčkus
Pranui Morkui

Neverta sveikintis. Rodos, tik tas, ko nebuvo, įstengia
pakelti nesimo svorį. Nėra vienodesnio daikto
už jo vienatvę. Motorai, kvapo pristigę, spengia
tarp apygardos teismo ir įkalnėn kopiančių laiptų,
priešais kapus, kur noksta gelsvi nuodingi vėdrynai
ir neįmanomų daiktų vengia akmuo ir metalas.
Ką gi, vėl susitikom po siauro prospekto liepom.
Tai, kas esi ir būsi, tėra nebrangios lentelės
išlankstytas paviršius, raidės kaitrioj vitrinoj,
balsių ir priebalsių pluoštas iš tuštumos vardyno,
net ne skaistus šešėlis, atsispindėjęs Letoj,

net ne kontūras, mirgąs giliai po vandens paviršium
šuliny, kur Grįžulo ratų žvaigždės liejas į viena.
To, kuris negyveno, miestas net neužmiršo.
Pražiūrėtas visatos, prastumsi ir šitą dieną.
Daug svetimesnis praeivio regai, nekaip Odisėjas,
Nojus, Peteris Panas, Hamletas, Pūkuotukas,
vos išsitekęs plote, kur senstanti sąmonė vingiais
seka asfalto vingius, lyg oro spraga pašviesėjęs,
tu sutampi su bet kuo. Tave įsiurbia nublukęs
sausas prieškario tinkas, bevaisis vasaros rūkas,
nesutirštėjęs erdvėj, tą pat akimirką dingęs.

Šiapus širdperšos upės, toliau už viltį ir gėlą,
aklas tavajai kalbai (kaip tu – mano žemiškai kalbai),
bandau – trečiaeilis Dievas – į raidę įpūsti sielą,
apytikriai nužymėtą provincijos meistro káltu,
įsivaizduoti šalį, kurioj viešpatauja stygius,
beveidę tau patikėtą vietovę. Jos panoramos
nepasiduoda plunksnai, temperai nei sangvinui –
ten visos lemtys panašios, kiekvienas atpildas lygus,
pavirsta pėdsaku šlaitas, mažiau nei pėdsaku namas,
bet gal išsilaiko mãtmens. Gramas – ten irgi gramas,
metras prilygsta metrui, degtinė taip pat svaigina.

Jeigu ten lieka tautos – penktadaliu prūsas ar lenkas,
per amžių amžius įstrigęs į blankų lentelės ledą,
neaplankytas Dantės, anapus gyvuoja Henkus,
dvasia priklausantis niekui ir tik fonetika – Hadui,
šoferis, agentėlis, neatmenu kas, žurnalistas.
Kiek suglamžytų suknių, spermos pilnų paklodžių,
kiek bespalvių bokalų ties nesančios smuklės langu,
spyrių, smūgių į veidą, keiksmų, bereikšmės jaunystės,
pusalkanių rugpjūčių ir kaulus geliančių gruodžių
telpa į standžią skardą! Ir viskas pasaulyje – žodžiai,
ir vakaro kregždės lopo prairusį Kauno dangų.

Šviesa, praradusi spektrą, motyvas, netekęs tonų,
jis klaidžioja pokalbio slėniuos, negeisdamas virsti į temą.
Tik mums dar aidi trimitas, tik mums dar švyti geltona
žibinto liepsna pro painią liepos šakų sistemą.
Jų protarpiuos matom tuščią kvartalą, dusyk tuštesnį,
nes Henkus ten stoviniuoja, nesivaržydamas laisto
nebeįžiūrimą kertę, spraudžias į autobusą,
negimęs ir neišnykęs, patyręs nelygstamą laisvę,
kurion – bijok nebijojęs – vis vien priderės įprasti,
nors mes dar pavaldūs laikui, nors mes dar bandome tęsti
likimą, kurio nebuvo. Jis buvo vienas iš mūsų.

Tomo Venclovos paaiškinimas:
Laidojimo reikmenų krautuvės vitrinoje Kaune bene kelis dešimtmečius gulėjo pavyzdinė antkapio lentelė su įrašu „Henkus Hapenčkus“ ir taip pat absurdiškomis gimimo ir mirties datomis (reikėjo, kad vardas ir datos neatitiktų jokio realaus asmens).

2012 m. sausio 13 d.

Rašyti rašikliu, rašomąja mašinėle, kompiuterio klaviatūra

Šalia monitoriaus skardinėje dėžutėje (turbūt nuo marinuotų žaliųjų žirnelių) klusniai savo eilės, kol paimsiu „panaudai“ laukia… skaičiuoju kiek – vienuolika rašiklių ir vienas pieštukas. Kone visi iš kažkur gauti dovanų. Kažkeli iš jų juodi, kažkeli mėlyni. Beje, dvyliktasis, pieštukas yra tas senoviškas, padrožiamas, o ne mechaninis. Ir dar vienas – tai jau būtų tryliktasis vienetas (be žirklių) – vadinamasis „markeris“, net nežinau, kaip kalbininkai lieptų jį vadinti lietuviškai. Dar keturi tušiniai guli netoli tos dėžutės. Ir du mechaniniai pieštukai. Visa armada.

Dabar va esu paėmęs iš dėžutės vieną „gelinį“ mėlyną rašiklį ir visa tai, ką skaitote, (už)rašau. Žinodamas, kad turbūt perbarškinsiu tai klaviatūra [tai dabar ir darau]. Rašymo, paprasto rašymo ranka pasiilgimas ir malonumas? Ar gal tai jau prabanga, kadangi tokio rašymo nei automatiškai ištaisysi, nei automatiškai kam nors/kur nors persiųsi, pvz., parengęs straipsnį, publikaciją. Toks keistas liko santykis su ilgesniu rašymu ranka. Kaip ir su rašymu rašomąja mašinėle, kurią iš sovietmečio tebeturiu. Dar studentas būdamas ją įsigijau ir pasinaudojau diplominiam darbui.

Ar visa tai – rašikliai, pieštukai, rašomoji mašinėlė, ypač pastaroji – jau beviltiška senovė? Kaip beviltiška? Visai neaktuali. Negrąžinama. Bet keista, kad rašydamas rašikliu galiu labiau susikaupti. Manęs tada visai niekas netrikdo – nė menkiausia kompiuterinio ventiliatoriaus ūžmasties ritmika.

Kita vertus, jei rašikliu, rašomąja mašinėle prirašysi kokį tekstą, kuris bus ne tau pačiam, ne vien tau pačiam, ypač ilgą tekstą, tai vis viena paskui kažkas turės jį, kaip anksčiau sakydavo (atrodo, iš inercijos ir dabar tebesako), „surinkti“. Arba pats „rinksi“ nemokamai, bet gaišdamas laiką, arba duosi tai daryti kitam (buvo tokia „rinkėjų“ profesija „mašininkė“), mokėdamas už tai. Tiesa, mašinėle rašytą tekstą gali bandyti skenuoti, o paskui „pervaryti“ per programėlę „FineReader“, kad jį įskaitmenintų, bet čia jau kažkas panašaus į loteriją, nes rezultatas labai priklauso nuo mašinraščio (rašomąja mašinėle rašyto teksto) kokybės.

Žodžiu, va dabar rašau taip, kaip pirmoje klasėje ir dar prieš ją mokė, ir negaliu nei šrifto dydžio ar pobūdžio pakeisti, nei fono spalvos įdiegti. T. y rašau ranka. Bet perrinksiu „blogui“ kompiuterine klaviatūra ir viskas stebuklingai pasikeis.

Bet – ar tikrai (stebuklingai) pasikeis?

2012 m. sausio 11 d.


Kavinės, restoranai Šiauliuose: 1985

Šiaulių universiteto Literatūros katedra yra suplanavusi šių metų gegužės mėnesį surengti konferenciją, skirtą kavinės fenomenui kultūroje. Tą „fenomeną“ suprantant plačiausia prasme: nuo senųjų laikų užeigų, karčiamų iki šiuolaikinių restoranų, barų ar picerijų. Manyčiau, kad tema ne tik įdomi, bet ir kultūr-detektyviškai intriguojanti.

Bevartant 1985 metais išleistą, t. y. palyginti seną knygelę „Šiauliai. Mažasis vadovas“, parašytą Stasio Bulzgio ir iliustruotą Aleksandro Ostašenkovo fotografijomis, ta – būsimos konferencijos – proga akis ir mintis kažkaip savaime užkliuvo už skyrelio „Restoranai ir kavinės“. Skyrelis, kad ir nedidutis, bet informatyvus, iliustruotas keturiomis iškalbingomis nuotraukomis, kurios šiaip jau atspindi ne realią, kasdienišką, bet labiau fasadinę-„parodomąją“ anų laikų restoranų, kavinių ir barų gyvenimo pusę. Toks atspindėjimas – įprasta sovietinė praktika, kai ne itin išvaizdi gyvenimiškoji realybė spaudoje, televizijoje, knygose ir kitur buvo vaizduojama itin patraukliomis ir išvaizdžiomis spalvomis.

Minimame skyrelyje rašoma:

„Šiauliuose yra 9 restoranai (1260 vietų), 10 kavinių (633 vietos), 3 alaus barai (176 vietos). Patalpos daugiausia naujos, gerai įrengtos, su puikiais, dailės kūriniais papuoštais interjerais. Du restoranai – „Šiauliai“ ir „Geluva“ – yra aukščiausios kategorijos.

„Šiaulių“ restoranas įsikūręs prie to paties pavadinimo viešbučio. Jaukiai apšviestame interjere daug keramikos. Restorano koncertinėje disko stiliaus programoje pasirodo šokėjų merginų grupė ir dainininkai solistai. Lankytojai pamėgo O. Karkauskaitės, J. Žukausko ir kitų solistų dainavimą. Skamba modernios, šiuolaikinės muzikos įrašai, rodomos skaidrės. Programa kasmet atnaujinama. Koncertinio kolektyvo meno vadovas – J. Žukauskas.
Restoranas dirba kasdien nuo 12 iki 01 val. (trečiadienį – iki 17 val.). Pertrauka – 17–19 val.

„Geluvos“ kokteilių baro estradinis ansamblis, vadovaujamas LTSR nusipelniusios kultūros ir švietimo darbuotojos A. Ivanauskienės, rodo dviejų dalių programą. Pirmoji dalis – retro stiliaus, teatralizuota, primenanti senovinį kabaretą, antroji – įprastesnės koncertinės formos. Šokėjų grupėje – 6 poros. Dainuoja S. Lileikis ir kiti solistai, groja orkestras, kuriam vadovauja G. Jurgėla. Programa keičiama kartą per metus.
Baras veikia nuo 20 iki 02 val. Įdomiai, nuotaikingai laisvalaikį galima praleisti ir kituose Šiaulių, restoranuose, kavinėse, baruose.“

Net nežinau, ar, pavyzdžiui, šiais laikais Šiauliuose dar yra kokių restoranų, kavinių, barų, kuriuose sistemingai būtų rengiama kokia nors „gyva“ programa. Gal „Jonio pastogėje“, kurioje koncertuoja ansamblis „Jonis“? Bet ar jis ten koncertuoja sistemingai, o gal – tik priešokiais, tam tikromis progomis? Matyt, ir kur nors kitur kas nors groja ar dainuoja, šoka, gal kokiuose jaunimo klubuose, bet nemanau, kad tai būtų daroma nuolatos, kad tai būtų to baro ar klubo nuolatinė neatsiejama savastis, įvaizdžio dalis su specialia specialiai tam barui ar klubui parengta programa? Nors gal klystu? Bet kokiu atveju tokius faktus būtų įdomu ne tik žinoti, bet ir užfiksuoti kaip etnografinę-antropologinę „(ne)išliekamybę“.

Sovietmečiu Šiaulių restorane „Baltija“ padavėja dirbo viena giminaitė. Vėliau, kai didžioji „Baltijos“ dalis virto muge, o iš restorano beliko tik baras, ji dirbo ten barmene, t. y. stovėjo prie prekystalio ir pilstė daugiausia, kaip galima spręsti iš pasakojimų, ne gaiviuosius, bet kitokius, stipresnius gėrimus. Sakė, kad istorinių pervartų metais ištvermingiausioji klientūra buvo išlaikyta: jautėsi nuolatinių „šimtgramiaujančių“ klientų fundamentalus tęstinumas ir pastovumas, einąs iš sovietmečio į nepriklausomybmetį.

2012 m. sausio 7 d.




‚Eikasia‘ (vaizduotė) ir ‚phantasia‘ (fantazija)

Platono kaip vertinga, nors tik ketvirta – po protavimo, nuovokos ir tikėjimo, – žmogaus sielos būsena išskiriama vaizduotė kaip eikasia. Ir jau visiškai jo nuvertinama vaizduotė kaip phantasia, kurią Platonas „apgyvendina“ žmogaus kepenyse ir apibūdina labai nepalankiai. Taigi Platonas išskiria šviesiąją eikasia (vaizduotę) ir tamsiąją phantasia (fantaziją).

Dabar labai dažnai vaizduotė ir fantazija yra suvokiamos kaip absoliutūs ar bent jau daliniai sinonimai. Bet ar tai iš tikrųjų sinonimai? Ar vaizduotės sritis ir fantazijos sritis sutampa, „persilieja“? O gal oponuoja viena kitai, „grumiasi“ viena su kita? Išvertęs pacituosiu dabar iš naujo mano skaitinėjamą autorių Jakovą Golosovkerį (1890–1967), kuris veikale Imaginacinis absoliutas (rašytas XX a. 4–5 dešimtmečiais, publikuotas 1987) teigė:

Vaizduotė, Imaginacija ir yra ta dvasia, kuri gelbsti kultūrą nuo pasaulio vakuumo ir ją sudvasina. Dėl to vaizduotės varžymas, jos pažinimo galios (taip, pažinimo galios!) laisvės ir jos kūrybos varžymas visada gresia pačiai kultūrai vakuumu – tuštuma. O tai reiškia: gresia kultūros pakeitimu civilizacine technika, pridengta skambiais žmogiškojo optimizmo ir pasitenkinimo savimi lozungais, taip pat šią civilizaciją lydinčiu blaškymųsi tuštybėje, kurio neišvengiamas palydovas yra egzistencinės beprasmybės jausmas su visomis iš jo išplaukiančiomis pasekmėmis: nuovargiu, siekiu svaigintis, slaptomis baimėmis, moraliniu indiferentiškumu ir kitais cinizmo bei žiaurumo produktais. Tada vaizduotė pakeičiama fantazija, kartais gana tamsia, kupina klastingų užgaidų ir prietarų, atveriant kelią tai fanatizmui ir iškreiptiems žemiesiems instinktams, tai visiškam pasinėrimui į hedonizmo nirvaną, į perteklinį pasitenkinimą.“

Perkratykime mintimis skaitytas knygas, matytus spektaklius, filmus, stebėtas parodas etc. – ar galėtume sužymėti aiškius ar bent jau aiškesnius riboženklius tarp to, ką vadintume eikasia (vaizduote), ir to, ką vadintume phantasia (fantazija)?

P. S. Manau, būtų klaidingas šio klausimo sprendimas, jei phantasia (fantaziją) „paraidžiui“ sietume vien su vadinamuoju fantastiniu, fentezi ir panašiu menu.

2012 m. sausio 4 d.




Jakovas Golosovkeris

„…susitaupydavome cukraus, kiaušinių“

Dvi citatos iš sovietmečiu Šiaulių prekybos valdybos viršininku dirbusio Vytauto Jankausko knygos „Kolaborantas? Autobiografija“ (Šiauliai, 2009):

„Nuo tortų likdavo konjako, kartais sviestą pakeisdavome margarinu, susitaupydavome cukraus, kiaušinių. Užteko visiems: ir kontrolieriams, ir administracijai, likdavo ir mums, cecho darbuotojams. Svarbiausia būdavo žiūrėti, kad konditerijos gaminiai būtų šviežūs, skanūs, gerai atrodytų, kad nesiskųstų pirkėjai“ (p. 94).

„Palaipsniui supratau naujosios tvarkos ypatumus ir skirtumus nuo buvusios socialistinės santvarkos. Tada buvo paprasčiau: gerai vykdyk tau pavestas pareigas, būk paklusnus vadovybei, savo nuopelnus priskirk vyresniam, nešok aukščiau bambos, nekišk nosies, kur nereikia, laikyk paslaptį (neplepėk), būk vienintelės partijos narys. Ir dar: visada būk tvarkingai apsirengęs, geros nuotaikos (nors ir suvaidintos), bendrauk su valdžia, prie vaišių stalo sėsk paskutinis, kalbėk trumpai ir suprantamai, nekelk problemų, o jas spręsk, poilsiaudamas su vadovais šnekėk apie nesunkiai išsprendžiamus dalykus. Nemanau, kad šie samprotavimai neginčijami, visuotiniai, bet man jie padėjo gyventi. Štai kodėl sutrikau, netekęs darbo!“ (p. 142).

2012 m. sausio 2 d.