Įrodymas, kad „prie ruso buvo geriau“

Radau įrodymą, paneigiantį visokių buržuazinių propagandininkų ir kosmopolitistų globalistų melus, kad „prie ruso buvo blogai“. Kad esą parduotuvėse nebuvę reikalingiausių prekių, nekalbant apie prabangos, prekes. Kad prie kokių ten elementarių bananų stovėdavusios ilgiausios eilės žmonių, kurie kiekvienas griebdavęs tų bananų tiek, kiek tik pakelia, ar tiek, kiek tik jam (par)duoda, nors jis tiek ir nepakelia. Kad tie žmonės eilėse būdavę susiraukę, niūrūs ir pikti.

Štai jums minimasis įrodymas iš 1982 m. publikuoto Marijos Gylienės ir Laimos Jakubauskienės elementoriaus „Vyturėlis“ (Kaunas: Šviesa) – įsižiūrėkite:

Pilnos talpos (vardiju iš kairės į dešinę aukštėjančia linija): arbūzų, kriaušių, bananų, ananasų. (Ananasai tai tie dešinėje, jei nesupratote.) Pilna dėžė kažkokio kiaušiniaformio rudo dryžuoto gėrio, kurį identifikuoti man sunku, tačiau jo noriai siekia smagi mergaitė, vadinasi, tai vaikų mėgstamas gėris.

O eilėje tik keturi pirkėjai ir dar džiugus sovietinis vaikelis ant rankų. Visi smagūs, linksmi, nesusigrobę jokio prekių perviršiaus. Apskritai – lyg šiaip, vien iš linksmumo dėl gero gyvenimo čia stovi. Lyg visi tą vieną arbūzą, moters prie kasos laikomą rezginėlėje, teperka. O kam daugiau? Juk namuose ir taip pilna bananų, ananasų, dešrų bei kumpių.

Va tokį laimingą gyvenimą LTSR’e (pasirodo!) mes gyvenome!

O mums sakoma: eilės, deficitai, niūruma ir nykuma.

Propagandistai globalistiniai.

2014-02-26

Šimtmečio jubiliejus

Emilija Poškutė-Lapukienė (gimė 1914 m. vasario 9 d. Ušnėnuose, mirė 1999 m. rugpjūčio 21 d. Šiauliuose), Ipolitas Lapukas (gimė 1905 m. vasario 2 d. Užkalniuose (dab. Šiaulių rajonas), mirė 1990 m. lapkričio 6 d. Šiauliuose). Fotografavau apie 1985 m. mikroautobuso „Latvija“ viduje.

Šiandien močiutės jubiliejus. Šimtmetis. Sunku patikėti, kad jau tiek(!)metis, kai prisimenu ir būtąjį kartinį, ir būtąjį dažninį.

Močiutės Emilijos gimtinė ne visai Ušnėnai, o – vienkiemis netoli jų, prie pat vadinamųjų ventų, aprašytų Žemaitės „Marčioje“. Ventomis buvo vadinamos anuomet per Ventos upės potvynius užliejamos šienaujamos pievos, kur „Marčios“ Kotrę nuo vežimo nuspriegė: „Sukibo abudu veržti, tik kartis trakšt pusiau – kaip spriegs Kotrę nuo vežimo, net kojos pakėžėjo. Laimė dar, kad tropijos ant pakūgės.“

Vyriausiąjį močiutės brolį Juozapą esą krikštijo Žymantai. Nepatikrinau, bet turbūt teisybė. Kaip ir tai, kad kažkurią Žymantų dukrą krikštiję proseneliai Poškai iš pavenčių.

Viskas, visos tos „Marčios“, ventos, krikštynos lyg ir toli toli, lyg ir visai čia pat. Kaip ir Pirmojo Pasaulinio karo pradžia, kuriai tik 100.

Senelis Ipolitas Pirmąjį karą, kurį jis vadino Didžiuoju, jo pabaigą, kai vokiečius ginė, gerai prisiminė. Pasakodavo „kaip Šiauliai degė“ – Užkalniuose pašvaistės švietė, o vėjas popierių nuodėgulius atskraidindavęs: net matydavęsi, kas parašyta, bet rankose jie tuoj pat sutrupėdavę į pelenus.

2014-02-09

Pusryčiai ir pietūs vynuogėje

2012-tų gegužį rašiau apie kieme 2012-tais nykti pasirengusią seną vynuogę-pavėsinę.

Tėvas kažkur išgirdo, kaip ją, pasirodo, galima gaivinti! Ir 2013-tiems tais išgirstais būdais atgaivino.

O šią žiemą ji vėl virto viena didele lesykla, kokia būdavo ir ankstesniais metais.

Ir vėl vynuogėje – pusryčiai ir pietūs. Šis valgytojas yra tik vienas iš kelių (nors ir pats dažniausias):

2014-02-09