Dar Čako


Tebesėdžiu laisvalaikiais prie Aleksandro Čako. Skaitau. Kai ką verčiu. Žodžiu, mėgaujuosi. Taip almanachui „Šiaurės Lietuva“, kasmet išeinančiam Šiauliuose, išverčiau Čako knygos „Aš ir šis laikas“ (1928) antrąjį skyrių. Skyrių užsklendžia eilėraštis „Savas požiūris“, kurio pabaiga čia ir pasidaliju:



<…>
Buvo pavasaris, šeštadienio vakaras ir pinigo, už ką
 alaus ir meilės nusipirkt ir atlapot aistroms duris,
Kad senatvėj sėdint ant girgždančios vargšų
  prieglaudos lovos – prie silkės ir kopūstienės –
  netektų dūsaut, jaunystę veltui praleidus.



Piešinys – Čakui labai giminingos sielos dailininko Karlio Padego (1911–1940). Jiedu abu buvo Rygos menininkai iki kaulų smegenų, XX a. pirmos pusės Ryga, tiksliau tarpukario Ryga, tiesiog gerte įsigėrusi į jų kūrybą. Judviejų abiejų braižas panašus.
Piešinys vadinasi „Mano mylimoji iš gatvės“ (1930).


2012-05-30

Vytauto Kubiliaus dienoraščio paraštėse


Vytautas Kubilius buvo vienareikšmiškai didis lietuvių literatūrologijos, literatūros kritikos, apskritai literatūros žmogus. Bet dienoraščius (dabar skaitinėju 1978–2004 metų) rašė tokius keistus, gerokai smulkmeniškus visomis prasmėmis.
2001 m. balandžio 12 dienos įraše aptikau trumpą sakinį: „Skaudu, kad Ingos disertacija taip suspardyta“, išnašoje paaiškinant, kad tai Ingos Vaičekauskaitės disertacija. Ką gi, belieka prisipažinti – esu tas, kuris „suspardė“. Gynimas vyko 2001 m. kovo mėnesį VDU, disertacija vadinosi „XX amžiaus lietuvių ir latvių romano modeliai“, ji, mano nuomone, kaip literatūros mokslo darbas buvo labiau negu prasta, tad, būdamas oponentas, parašiau absoliučiai kritišką recenziją ir pasakiau, kad disertacija neatitinka tokiems darbams keliamų reikalavimų.
Norintys įsitikinti, ar teisus Kubilius, ar „suspardytojas“, disertaciją gali nesunkiai rasti nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje ir gal kitose bibliotekose, pavyzdžiui, VDU (galėčiau paskolinti ir savo turimą egzempliorių).
Kartais ir subtilūs literatūros žinovai pasielgia kaip širšalo įgelti.

2012-05-29

Palinkėjimas



Ir visiems to linkiu – šį rytą ir visus kitus rytus…




(Kavos visiškai negėriau, t. y. nė vieno puodelio, nuo kokių 1996 ar 1997 metų iki pat 2010 metų vasaros. Ir nežinau: gerai tai ar blogai. Bet kad dabar su kasdieniais 1–2 puodeliais gyvenu skaniau ir maloniau – nenuginčijamas faktas. Gal tik ne taip sveikai?)





2012-05-27

Vynmedis – pavėsinė


Daug metų kieme turėjom natūralią pavėsinę „iš vynuogės“, t. y. ją sudarė didelis senas vynmedis, išsiraizgęs link šiaurės pusės po jam specialiai padarytą stogtinklį. Bet šiemet žiūriu vynmedis labai nenoriai skleidžia lapus – tik viena kita šaka pradeda žaliuoti. Spėju, kad čia gali būti vynmedžio ir tos pavėsinės pabaiga. Gaila.
O gal kas žinot, kiek metų Lietuvos sąlygomis išgyvena vynmedis, na, toks paprastas, ant kurio auga saulėtą ir šiltą vasarą saldesnės, o šaltesnę ir debesuotesnę vasarą rūgštokos žaliosios vynuogės?

2012-05-26


P. S. [2014-07-23] Gerų ir išmanančių žmonių patarimai bei manojo tėvo darbštumas ir žemdirbiškas sumanumas juos įgyvendinant vynuogę antram kvėpavimui prikėlė jau 2013-tų metų sezonui. Klesti ji ir šią vasarą - 2014-tais.

Kelionė į Zanzibarą su Čaku


Tai šį, tai tą išverčiu iš Aleksandro Čako (nuotraukoje jis 1939 metais). Dabar užkliuvo toks eilėraštis iš jo rinkinio „Vaizduotės veidrodžiai“ (1938), kurio viso turbūt neįveiksiu, nes jis rimuotas (o rimuoti – ne mano pajėgoms), bet pabaigą, kuri mane žavi, pabandžiau sulietuvinti:
<…>
Kiekvieną vakarą ateisim
Išgerti čia geltono vyno,
Kalbėsimės ilgai ilgai
Apie ilgesį savo ir spliną.

Kiekvieną vakarą tegrieš
Smuiku čia senąjį repertuarą,
O mes ant kamščio vyno taurėj
Išplauksime į Zanzibarą.

2012-05-24

Nevienmatės Kuršių nerijos pažinimui

Nijolė Strakauskaitė, Kultūros kraštovaizdis prie Kuršių marių, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, 256 p.


Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Nijolė Strakauskaitė nuosekliai tyrinėja Mažosios Lietuvos istoriją, savo tyrimų lauką kondensuodama ties Kuršių marių regionu. Bene atidžiausiai jos yra ištyrinėta ir aprašyta Kuršių nerijos istorija, jos savastis. Ir pristatomosios knygos didesniąją dalį užima istorinio Kuršių nerijos kultūros kraštovaizdžio aptarimas, pagrįstas istoriniais šaltiniais, faktais, solidžiais ankstesniais įvairių šalių mokslininkų tyrimais, vizualiąja medžiaga (nuotraukos, žemėlapiai, piešiniai) ir kt.
[Toliau skaityti čia]

2012-05-20

Dekadancinė komedija


Laikas: XXI amžiaus pradžia.
Vieta: Lietuvos mokslo ir studijų institucija.
Aplinkybės: Tarptautinė mokslinė konferencija.
Veiksmo esmė: Vienos/Kitos mokslo ir studijų institucijos doktorantūros studijų programos studijuojančiojo pranešimas.
Veiksmo plėtojimasis:
Kaip pasakė Thomas Anz'as [citata].
Kaip pasakė Dieteris Lamping'as [citata].
Kaip pasakė Dmitrijus Zamiatinas /Дмитрий Замятин/ [citata].
Kaip pasakė Jurijus Lotmanas [citata].
Citatas iliustruojantys pavyzdžiai.
Veiksmo rutuliojimasis 1: Visos šių mokslo žmonių citatos paeiliui ir pažodžiui, tiesiog paraidžiui (nes pamenu savo vertimus, ypač terminų, kuriuos buvo sunkoka versti) be jokių skrupulų, be jokių aliuzijų, nuorodų ar citavimų paimtos iš mano straipsnio „Literatūros topografija…“ ir tiesiog iliustruotos savo parinktais pavyzdžiais.
Veiksmo rutuliojimasis 2: Mano klausimas: kokius Thomo Anz'o ir Dieterio Lamping'o veikalus Jūs skaitėte ir dabar savo pranešime konkrečiomis citatomis apibendrinate? Atsakymas: „Aš domiuosi erdvės poetika“ + tai lydinti tyla.
Veiksmo atomazga: Akivaizdus plagiatas – pasakant tai pranešėjui viešai visų konferencijos (jos sekcijos) dalyvių akivaizdoje.
Išvados: Viena išvada: Aštuntos klasės mentalitetas. Kita-apibendrinanti išvada: Mokslo dekadansas, dabar nesunkiai stebimas LT.

2012 m. gegužės 18 d.

„Kavinės fenomenas kultūroje“



Tai, kas yra šiame atvaizde keturių leidinių viršelių pavidalu, buvo pradžia.
Šiaulių universiteto Literatūros katedra jau penkiolika metų organizuoja interdisciplinines mokslines konferencijas. Pirmoji buvo: „Ragana lietuvių kultūroje“ (1997, leidinys tapęs bibliografine retenybe, tad nė viršelio čia nuskenuoti negalėjau). Vėliau seka tokia: „Provincija lietuvių kultūroje“ (1999), „Kūnas lietuvių kultūroje“ (2000), „Kanonai lietuvių kultūroje“ (2001), „Mitai lietuvių kultūroje“ (2002) ir taip toliau.
Šios darbo savaitės pabaigoje – jau šešioliktoji konferencija: „Kavinės fenomenas kultūroje“.
Visos konferencijos vienokiu ar kitokiu pavidalu susilaukė savo leidinių.

2012 m. gegužės 15 d.

Dvi geležinkelio stotys Šiauliuose

Pasirodo (anot vieno tarptautinio internetinio žemėlapio) Šiauliuose yra dvi geležinkelio stotys! Viena lietuviška ir kita, kiek tolėliau nuo centro ir žmonių akių, rusiška. Nė nežinojau. Reiks tos rusiškosios pasiieškoti: gal iš jos traukiniai į Rygą kokiais paralelių dimensijų bėgiais kursuoja, nes iš lietuviškosios stoties pas brolius latvius nepateksi :)

(Jau viena proga esu sakęs, kad Шяуляй tebeegzistuoja ne tik kaip žodis, bet ir kaip miestas, skirtingai nuo Szawle, Шавли ir Schaulen, kurie belikę vien kaip žodžiai.)
















2012 m. gegužės 12 d.

Jėgiškiausias kavagėris

Jokiu būdu nesu azartiškas kavinių lankytojas ar užkietėjęs kavos gėrikas – kaži koks kofeinogurmanas, bet Šiauliuose mane pats jėgiškiausias kavagėris ištinka „Presto“ kavinėje, kuri išorėje turi ilgą užrašą-įvardijimą „Presto kavos ir arbatos namai“. Minimumas triukšmo. Patraukli akiai, ausiai, nosiai ir visam kūnui aplinka. Visada neįkyri ir gera muzika. Neforser-vatyvūs klientai. Pavyzdingas aptarnavimas. O svarbiausia – puiki kava (ir arbata)!

Visa šitoji dermė ypač maloniai nuteikia rytais – prieš aštuonias, prieš darbą, kai daugelis kitų šiauliškių kavinių dar miega saldžiu rytmečio miegu.

2012 m. gegužės 8 d.

Fantastinis kūrinys apie Lietuvos žiniasklaidą

Vakar, Spaudos atgavimo dieną, dar kartą perbėgau akimis tokį keistą raštą, pavadintą „Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu“. Paklausykit kelių pavyzdžių, ko tik ten neprirašyta, ir palyginkit su realia situacija:

„Pateikdamas informaciją žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskirti nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą.“

„Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi propaguoti žmonių ar jų grupių antgamtinių, nerealių savybių, paranormalių reiškinių, išskyrus atvejus, kai tokia informacija pateikiama pramogai arba kaip įstatymais nedraudžiamo tyrimo objektas. Neturi būti sudaromas įspūdis, kad astrologai, chiromantai, parapsichologai, ekstrasensai, bioenergetikai gali teikti patikimų patarimų dėl ateities, sveikatos ar kitų dalykų.“

„Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo žmogaus teises ir laisves gerbti net ir tada, kai asmuo savo teisių nežino ar nesuvokia.

Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi piktnaudžiauti asmens silpnybėmis ir nebrandumu, savo turimų teisių ir laisvių nesuvokimu, skatinti asmenis atlikti žeminančius veiksmus ar poelgius, vaizduoti juos žmogiškąjį orumą pažeidžiančiose situacijose.“

Paskutiniaisiais metais aš „Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą“ skaitau kaip fantastinį arba kaip utopinį kūrinį. Ir, žinokit, toks skaitymas padeda geriau susigaudyti literatūrinėse klasifikacijose. Rekomenduoju.

P. s. Didžiausia (!) pagarba dar išlikusiems tikriems žurnalistams ir dar išlikusioms tikroms žiniasklaidos priemonėms. Ačiū Dievui, tokių dar yra.

2012 m. iš gegužės 7-tos į 8-tą

„Ūkio dalies“ mentalitetas

Įvairios valstybinės organizacijos (pradedant kad ir savivaldybėmis, baigiant švietimo, kultūros, medicinos etc. įstaigomis) turi vadinamąją „ūkio dalį“, kuri šiais laikais, priklausomai nuo organizacijos, gali būti ir būna pavadinta labai įvairiai, kartais net kiek rafinuotai. Kalbu apibendrintai, nes turiu omenyje ne tik ir gal ne tiek konkrečiai tą skyrių, kuris rūpinasi organizacijos santechnikos remontu, aplink pastatą augančios pievelės nušienavimu ar transportu. „Ūkio daliai“ čia sąlyginai metonimiškai priskiriu įvairiausius aptarnaujančius skyrius, kurie vienoje ar kitoje organizacijoje turėtų užsiimti pagalbiniais darbais, tokiais, kurie leistų valstybinei organizacijai kuo produktyviau dirbti tiesioginį savo darbą: gydytojams ir seselėms gydyti, mokytojams mokyti ir auklėti, profesoriams rašyti mokslo darbus ir dėstyti, muzikantams groti, šokėjams šokti, bibliotekininkams katalogizuoti ir išdavinėti knygas, savivaldybės tarybai priiminėti ir realizuoti politinius municipalinius sprendimus ir t. t. Pagalbinius darbus tokiose organizacijose atlieka visi, išskyrus gydytojus, seseles, mokytojus, profesorius, muzikantus, šokėjus, bibliotekininkus, savivaldybės tarybos narius ir t. t., visi tie, kas sudarinėja tabelius, skaičiuoja atlyginimus, valo patalpas, perka įrangą, vairuoja žinybinius automobilius, tvarko personalo reikalus, kuruoja viešuosius ryšius, prižiūri kompiuterinę įrangą ir šiaip bet kokią įrangą, užsiima vadyba ir panašiai. Visa tai, apibendrintai kalbant, ir yra labai reikalinga ūkinė veikla, normaliai išsivysčiusiame sociume skirta tam ir vien tam, kad ta sritis, kurią ji aptarnauja, funkcionuotų kuo geriau. Ir tuo geriau tokia sritis, tokia organizacija (medicinos, kultūros, švietimo, valdymo…) funkcionuoja, kuo „ūkinė dalis“ joje yra mažiau pastebima, kuo tyliau ir su mažesniais įsikišimais į tiesiogines organizacijos funkcijas ji dirba, nes ji dirba (turi ar turėtų dirbti) vien tik tam, kad organizacija kuo našiau tarnautų visuomenei.

Kodėl aš visa tai čia pasakoju? Todėl, kad pas mus organizacijose daug kur valdo „ūkinės dalys“. Užsimiršus, kad jos yra tikrai svarbūs, bet pagalbiniai ir tik pagalbiniai organizacijos segmentai, kad jos ne pagrindinėms organizacijos funkcijoms skirtos, ir iš viso – užsimiršus, kam tiesiogiai ir iš principo jos skirtos. Taip atsitinka todėl, kad „ūkinės dalys“ disponuoja materialiaisiais resursais ir (dažnai) valdymo galia. Nei tiems resursams, nei tai galiai jos neatsispiria, tiksliau, mielai pasiduoda, net atsiduoda vulgariąja šio žodžio reikšme, ir iš esmės užvaldo visą organizaciją. Svarbiausioji organizacijos grandis (gydytojai, bibliotekininkai, muzikantai, mokytojai…) iš pradžių nesusigaudo, kas vyksta, o kai susigaudo – būna jau per vėlu ką nors keisti arba ir iš viso nebeįmanoma. Mat „ūkio dalis“ jau ima gyventi pati sau, savisaugos principu, jei reikia, išstumdama iš organizacijos pagrindinės grandies atstovus, net pačius stipriausius, profesionaliausius atstovus, kartais net pasaulinio garso atstovus (dirigento Sauliaus Sondeckio atvejis), jei tik jie sukelia pavojų, pasikėsina į „ūkinės dalies“ absoliučią „savivaldą“, kurią normaliomis sąlygomis reikėtų vadinti savivale. Taip „ūkio dalys“ tampa panašios į vėžines ląsteles, kurios stingdo visą organizmą, visą organizaciją: organizacija iš paviršinės pažiūros lyg ir sveika, lyg ir atlieka jai priskirtas gydymo, švietimo, mokslo, kultūros, valdymo… funkcijas, bet iš esmės didžiąja dalimi ji jau dirba nebe visuomenei (pacientams, moksleiviams, studentams, žiūrovams, klausytojams, skaitytojams, piliečiams…), bet „ūkinei daliai“, kurioje tokiu atveju susiklosto griežta hierarchija su griežtomis nestatutinėmis, bet privalomomis taisyklėmis. Organizacijoje atsiranda vidinė-antrinė „vėžinė“ organizacija iš „ūkio dalies“, kurios svarbiausias tikslas yra asmeniniais tikslais naudotis minėtomis materialinėmis gėrybėmis ir naudotis kuo ilgiau. Dėl to siekiama kuo ilgiau išlaikyti esamą padėtį, nedarant jokių struktūrinių ar panašių permainų organizacijos viduje, slopinant bet kokias nepasitenkinimo apraiškas, bet kokius, net menkiausius visuomenės intereso gynimo proveržius, nukreiptus į tai, kad svarbiausia vienai ar kitai organizacijai yra ne (pa)tenkinti neoficialios hierarchijos viršuje atsidūrusius „ūkinės dalies“ atstovus, bet gerai gydyti, sąžiningai valdyti, profesionaliai mokyti, talentingai groti…

Kodėl mūsų valstybėje daugelyje valstybinių organizacijų tokia padėtis susiklostė? Kodėl iki jos buvo prieita? Kodėl vidiniame organizacijos mechanizme nesuveikė savisaugos svertai? Atsakysiu paprastai: todėl, kad mūsų visuomenėje vyrauja „ūkio dalies“ mentalitetas. Ir pailiustruosiu pavyzdžiu. Vienas viename Lietuvos mieste itin populiarus, daug balsų jau kelintą kadenciją gaunantis Seimo narys sykį apie mokyklą yra pasakęs maždaug taip: svarbiausia yra, kad mokiniui mokykloje nebūtų šalta, todėl pirmiausia reikia žiūrėti, kad mokykla būtų gerai kūrenama, būtų šalčiui nepralaidžiais langais ir panašiai. „Pagaukite“ save: ar pritariate tokiam požiūriui, kad mokykloje būtent tai yra svarbiausia ir pirmiausia? Jei pritariate, sveikinu: „ūkio dalies“ mentalitetas jau „sėdi“ jūsų (pa)sąmonėje. Nes svarbiausia ir pirmiausia mokykloje (žinoma, greta paties mokinio) yra ne krosnis, durys ir langai, ne buhalterija, raštinė ir direktoratas…, bet profesionalus, savo darbą gerai išmanantis, pedagoginių polinkių turintis mokytojas. Bet koks kitas požiūris gimdo „ūkio dalies“ mentalitetą ir yra gimdomas to mentaliteto.

2012 m. gegužės 3 d.

Juknėnų aidas

Kartas nuo karto perskaitau vieną kitą mažiau girdėto ar ir visai negirdėto autoriaus poezijos knygą. Perskaitau, nes pirmiausia įdomu, kaip/kodėl jie dar daro/rašo eilėraščius poeilėraštiniame pasaulyje. Perskaitęs kartais dėl ko nors nusiviliu, kartais kažkas pradžiugina, kartais lieku abejingas.

Visai neseniai į rankas pateko Reginos Katinaitės-Lumpickienės poezijos knyga keistoku pavadinimu „Žemėje, sakei“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2011). Man ji pasirodė vidutinio skonio, bet tikrai ne beviltiška. O kai kurie tekstai net „pagavo“. Štai venas iš suintrigavusių (bet – išimtinai dėl asmeninių priežasčių):

***
prieš mirtį gauti
meilės gurkšnį didėliausią
įkvėpti ir nebeatsimerkti

turbūt juokinga

kaip kovarniui
lesiojus trupinį po trupinio
tikėtis premijos mirties

lengvos kaip pūkas

iš pienės tobulai pražilusios
galvos
Juknėnų didlauky

bebaigiančiam karklais
užtraukti

ir debesis
ir troškimus

Suintrigavo dėl to, kad jaunystėje (1986 m. liepa) Juknėnų didlaukiai buvo išvaikščioti filologinės ekspedicijos metu. Tik man tie didlaukiai priešingai: ne užtraukė, bet atvėrė ir debesis, ir troškimus, ir dar daug ką.

/Juknėnuose gimė literatūros istorikas Motiejus Miškinis (juose ir mirė) ir jo brolis poetas Antanas Miškinis./

2012 m. gegužės 1 d.