Instaliacija apie marksizmą ir feminizmą (iš 2000 metų)

2000 m. sausio mėnesį „Šiaurės Atėnuose“ publikavau, o 2005 m. knygoje „Šiauliai: provincijos miestas palatvėje“ perpublikavau „Instaliaciją apie marksizmą ir feminizmą“. Atrodo, nepaseno.

2021-01-31

Savisklaida

Galvojau pavadinti „savireklama“, bet anokia čia – internetų visatos užkampyje – „reklama“. Todėl – savisklaida, šiokia tokia.

Balandžio mėnesį pasirodė mano knyga Lietuvių ir latvių literatūriniai dialogai: Straipsniai. Recenzijos (Šiauliai / Vilnius: V. Butkus, 2019, 180 p., ISBN 978-609-475-282-7 (ISBN – elektroninio leidinio)). Tai recenzuotas anksčiau jau publikuotų mokslo straipsnių ir akademinių recenzijų rinkinys. Oficialiai jis išleistas kaip elektroninė knyga (bibliotekininkai, atrodo, tai bet kokiu atveju vadina „elektroniniu ištekliumi“?). Kol kas elektronine forma knyga publikuota šiais e-adresais:

https://www.scribd.com/document/406740135/lt-lv-lit#fullscreen&from_embed;

https://www.academia.edu/38853290/Lietuvi%C5%B3_ir_latvi%C5%B3_literat%C5%ABriniai_dialogai_Straipsniai._Recenzijos_Lietuvie%C5%A1u_un_latvie%C5%A1u_liter%C4%81rie_dialogi_Raksti._Recenzijas_Literary_Dialogues_between_Lithuanians_and_Latvians_Articles._Book_Reviews_;

svetainėje https://www.ibiblioteka.lt/ (knygą atidaro, įrašius jos pavadinimą į paieškos laukelį).

Vakar kelis jos egzempliorius parsinešiau atspausdintus, bet tai tokia labiau (o gal ir – iš esmės) savilaida: ne platinimui, bet tik atminčiai sau ir padalijimui keliems šia sritimi suinteresuotiems žmonėms.

2019-09-04 (trečiadienis)

Apie Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“

Šiauliuose gimęs augęs Rimantas Kmita šnekamąja šiauliečių kalba parašė romaną (popromaną) apie Šiaulius Pietinia kronikas. Aš, suprantama, negalėjau neparašyti apie jį:

Literatūroje ir mene: „Literatūrinės kronikos iš Šiaulių (IV). Kaip treninguots Rimants Kmita pašiauliej nukeliava į Kastaliją“.

Šiaulių krašte / Atolankose: „Šiaulių vaizdinys Rimanto Kmitos romane Pietinia kronikas ir už jo“.

Antrajame straipsnyje yra atsakymai į klausimus:

Kas bendra tarp Rimanto Kmitos ir profesoriaus Alfredo Bumblausko?

Kas būtų, jeigu Šiaulių Pietiniam iškiltų paminklėlis bachūriukui, už nugaros palikusiam sulaužytą ‚bytą‘, o rankoje laikančiam eilėraščių tomelį?
Kodėl kai kuriai Šiaulių šviesuomenei nepatiks Kmitos kronikos?

Skaitykite romaną!

2016-12-24

Išaiškinta Paslaptis

Man visada buvo dideliausia paslaptis Jono Užurkos à la šokoladinių saldainių dėžučių forma (ir turiniu) išleistos knygos "apie Lietuvos (pro)istoriją". Kaip ir Pats Autorius.

Fotografuota Radviliškio knygyne 2013 m. rudenį

Ačiū Vladui Liepuoniui - galų gale ir apie autorių, ir apie kūrybą sulaukiau paaiškinimo:

"[...]. Trakų krašto vaikas, Leningrado motošaulių aukš­tosios karo vadų mokyklos absolventas, Afganistano karo veteranas, ilgametis sovietinės ir keliametis nepri­klausomos Lietuvos kariuomenės karininkas, Sausio Tryliktosios didvyris (tuo porą kartų suabejojo Lietu­vos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjunga), bet visų pirma Lietuvis ir Rašytojas Jonas Užurka [...]. [...]" [daugiau skaityti čia]

2014-04-27

Latvių, estų ir lietuvių dramos postkolonializmo veidrodyje

Recenzuojama knyga: Benedikts Kalnačs, Baltijas postkoloniālā drāma. Modernitāte, koloniālisms un postkoloniālisms latviešu, igauņu un lietuviešu dramaturģijā, Sērija: Salīdzināmā literatūra (Baltijas literatūra), [Rīga:] Latvijas Universitātes Literatūras, folkloras un mākslas institūts, 2011.

Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno institutas prieš kelerius metus pradėjo leisti knygų seriją „Lyginamoji literatūra (Baltijos literatūra)“ (Salīdzināmā literatūra (Baltijas literatūra)). Pirmoji serijos knyga pasirodė 2008 metais. Tai buvo net 1108 puslapių apimties studija „Latviai, estai ir lietuviai: literatūriniai ir kultūros kontaktai“ (Latvieši, igauņi un lietuvieši: literārie un kultūras kontakti), parašyta latvių, lietuvių ir estų autorių kolektyvo, turinti papildomą daugiau kaip trijų šimtų puslapių bibliografinės rodyklės tomą. Studijos rengimą koordinavo jos sudarytojas ir vienas autorių Benediktas Kalnačas. Recenzuojamoji Kalnačo monografija Postkolonijinė Baltijos drama. Modernumas, kolonializmas ir postkolonializmas latvių, estų ir lietuvių dramaturgijoje yra jau ketvirtas serijos leidinys, kaip pratarmėje prisipažįsta pats autorius, išaugęs iš minėtai studijai „Latviai, estai ir lietuviai: literatūriniai ir kultūros kontaktai“ planuoto, bet nerealizuoto skyriaus (p. 7).

Kalnačas – Latvijoje žinomas dramaturgijos tyrinėtojas, išleidęs daug knygų apie latvių ir Vakarų Europos dramaturgiją. (Toliau skaityti čia; išspausdinta ir ©: Colloquia |Nr. 28, 2012, p. 204–209.|)

2012-08-11

Nevienmatės Kuršių nerijos pažinimui

Nijolė Strakauskaitė, Kultūros kraštovaizdis prie Kuršių marių, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, 256 p.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Nijolė Strakauskaitė nuosekliai tyrinėja Mažosios Lietuvos istoriją, savo tyrimų lauką kondensuodama ties Kuršių marių regionu. Bene atidžiausiai jos yra ištyrinėta ir aprašyta Kuršių nerijos istorija, jos savastis. Ir pristatomosios knygos didesniąją dalį užima istorinio Kuršių nerijos kultūros kraštovaizdžio aptarimas, pagrįstas istoriniais šaltiniais, faktais, solidžiais ankstesniais įvairių šalių mokslininkų tyrimais, vizualiąja medžiaga (nuotraukos, žemėlapiai, piešiniai) ir kt.

[Toliau skaityti čia]

2012-05-20

Ikiliteratūriniai gla_Monai ir pervirš literatūrinis čyruonėlis

Antropologai praktikuoja tokią taktiką, kai lyginant yra aptariami du tos pačios prigimties, bet skirtingi ar net labai skirtingi reiškiniai, dydžiai. Pavyzdžiui, dvi civilizacijos požiūriu nepaprastai skirtingos bendruomenės ar tų bendruomenių pagrindiniai ritualai. Keista, bet per tokį lyginimą atsiskleidžia tokios lyginamųjų savybės, kurios, lyginamuosius žvalgius tik atskirai ir vien uždarai, liktų nepastebėtos. Arba liktų nepastebėti kiti svarbūs dalykai, pavyzdžiui, tam tikri dėsningumai, principai.

[Toliau skaityti „Šiaurės Atėnuose“ 2012-02-24]

2012 m. vasario 28 d.

Prėskas Gyčio Padegimo Tennessee Williams‘as Šiaulių teatre

Praėjusių metų spalio pradžioje džiaugiausi, kad 80-metį švenčiantis Šiaulių dramos teatras galbūt išgyvena savo atgimimą – gyriau ta proga Natašos Ogaj-Ramer pastatytą rusų dramaturgo Jevgenijaus Švarco „Šešėlį“. Entuziazmo pagautas ten pat pasižadėjau sau nueiti į planuojamą Tennessee Williams‘o „Iguanos nakties“ (1961) premjerą, manydamas, kad tas atgimimas tikrai galėtų tverti ilgiau negu vieną spektaklį. Vakar į „Iguanos naktį“ nuėjau. Ir smarkiai apsivyliau.

Gyčio Padegimo režisuotas ir vakar jo 60-mečio proga rodytas spektaklis pasirodė prėskas. Na, ne toks beviltiškas, kaip Algimanto Pociūno statytas „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, Sigito Račkio statyta „Nora“ ar Reginos Steponavičiūtės statyti „Trys draugai“, bet tiesiog prėskas. Ir gerokai balaganiškas.

Niekaip nesuprantu (gal kas gali man paaiškinti), kam reikia pjesės tekstą išrėkauti? Kodėl paprasčiausiai jo neėmus ir neišvaidinus tiesiog taip, nerėkiant, kodėl nerėkiant neišvaidinus jausmų, emocijų, situacijų? Kuriems galams reikėjo iki Palangos Basanavičiaus gatvės popsinio lygio sušaržuoti šiaip jau gana fantasmagorišką vokiečių nacių turistų liniją? Kam taip sunešvankinti viešbučio savininkės našlės Meksinos Folk (Nomeda Bėčiūtė) paveikslą? Kita vertus, kam duoti pagrindinio herojaus Lorenso Šenono vaidmenį aktoriui (Aidas Matutis), kuris jo aiškiai „nepatempia“? Taip sugadinant visą pagrindinę liniją, nes jo emocinę porininkę Haną Dželks vaidinanti Monika Šaltytė retomis vietomis, bet išlaiko nesumeluotą įtampą. Ir taip toliau.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad spektaklio pabaigoje, kada visi nustoja rėkti ir susizgrimba bent kiek įjausčiau vaidinti, spektaklis pradeda įtraukti, tik gaila, kad per vėlai, aiškiai per vėlai.

Nejaugi ir vėlei stoja toks laikas (mano asmeninis), kai žmogus esi pasiryžęs eiti kultūros ir meno bet kur, tik ne į Šiaulių dramos teatro spektaklius? Labai viliuosi, kad taip nebus. Labai linkiu, kad taip nebūtų. O kad taip nebūtų, matau tik vieną išeitį – teatrui reikia „sutempiančio“ režisieriaus. Ir gal dar – „kietesnės“ jaunų aktorių vyrų kadrų politikos. Arba – iš naujo prie teatro durų prikaltų miltiniškų tezių.

2012 m. vasario 19 d.