Praėjusių metų spalio pradžioje džiaugiausi,
kad 80-metį švenčiantis Šiaulių dramos teatras galbūt išgyvena savo atgimimą –
gyriau ta proga Natašos Ogaj-Ramer pastatytą rusų dramaturgo Jevgenijaus Švarco
„Šešėlį“.
Entuziazmo pagautas ten pat pasižadėjau sau nueiti į planuojamą Tennessee
Williams‘o „Iguanos nakties“ (1961) premjerą, manydamas, kad tas atgimimas tikrai
galėtų tverti ilgiau negu vieną spektaklį. Vakar į „Iguanos
naktį“ nuėjau. Ir smarkiai apsivyliau.
Gyčio Padegimo režisuotas ir vakar jo 60-mečio proga
rodytas spektaklis pasirodė prėskas. Na, ne toks beviltiškas, kaip Algimanto
Pociūno statytas „Ponas
Puntila ir jo tarnas Matis“, Sigito Račkio statyta „Nora“ ar Reginos
Steponavičiūtės statyti „Trys draugai“, bet tiesiog prėskas. Ir gerokai
balaganiškas.
Niekaip nesuprantu (gal kas gali man paaiškinti), kam
reikia pjesės tekstą išrėkauti? Kodėl paprasčiausiai jo neėmus ir neišvaidinus
tiesiog taip, nerėkiant, kodėl nerėkiant neišvaidinus jausmų, emocijų,
situacijų? Kuriems galams reikėjo iki Palangos Basanavičiaus gatvės popsinio
lygio sušaržuoti šiaip jau gana fantasmagorišką vokiečių nacių turistų liniją?
Kam taip sunešvankinti viešbučio savininkės našlės Meksinos Folk (Nomeda
Bėčiūtė) paveikslą? Kita vertus, kam duoti pagrindinio herojaus Lorenso Šenono
vaidmenį aktoriui (Aidas Matutis), kuris jo aiškiai „nepatempia“? Taip
sugadinant visą pagrindinę liniją, nes jo emocinę porininkę Haną Dželks
vaidinanti Monika Šaltytė retomis vietomis, bet išlaiko nesumeluotą įtampą. Ir
taip toliau.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad spektaklio pabaigoje,
kada visi nustoja rėkti ir susizgrimba bent kiek įjausčiau vaidinti, spektaklis
pradeda įtraukti, tik gaila, kad per vėlai, aiškiai per vėlai.
Nejaugi ir vėlei stoja toks laikas (mano asmeninis), kai
žmogus esi pasiryžęs eiti kultūros ir meno bet kur, tik ne į Šiaulių dramos teatro
spektaklius? Labai viliuosi, kad taip nebus. Labai linkiu, kad taip nebūtų. O
kad taip nebūtų, matau tik vieną išeitį – teatrui reikia „sutempiančio“
režisieriaus. Ir gal dar – „kietesnės“ jaunų aktorių vyrų kadrų politikos. Arba
– iš naujo prie teatro durų prikaltų miltiniškų tezių.
Tas teksto rėkimas dabartiniame teatre – ne vien Padegimo išmislas. Pradedant pačiu Nekrošium...
AtsakytiPanaikintiO kas per tezės prie teatro durų? Miltinis tokias buvo prikalęs?
„Pirmasis Šiaulių teatrinis sezonas ėjo į pabaigą. Vyko trupės susirinkimas, kur buvo svarstomas tolesnis teatro gyvenimas. Tačiau Miltinio į jį neisileidžiama. Tada – kaip Liuteris, prie teatro administracijos durų (kur buvo visi susirinkę) priklijavau savo dešimt tezių apie teatrą (klijavau stipriais klijais, kad iš karto nenuplėštų; vadovybei teko nagais nudraskyti mano tezes).
Panaikinti'Buvo, buvo… Kažkas rado jas, tas tezes, ant durų prilipintas. Nepamenu, kas rado, ir nuplėšė…" (P. Pinkauskaitė)
'Tos Miltinio tezės buvo demonstratyvus nesutikimas… Jo nepatenkino teatro meniniai, estetiniai ir etiniai principai. Kai kurie iš jo juokėsi, o kiti labai rimtai žiūrėjo…' (A. Radzevičius).“
(iš: Tomas Sakalauskas „Monologai. Miltinio gyvenimas“, V.: Mintis, 1981, p. 35)