Prėskas Gyčio Padegimo Tennessee Williams‘as Šiaulių teatre

Praėjusių metų spalio pradžioje džiaugiausi, kad 80-metį švenčiantis Šiaulių dramos teatras galbūt išgyvena savo atgimimą – gyriau ta proga Natašos Ogaj-Ramer pastatytą rusų dramaturgo Jevgenijaus Švarco „Šešėlį“. Entuziazmo pagautas ten pat pasižadėjau sau nueiti į planuojamą Tennessee Williams‘o „Iguanos nakties“ (1961) premjerą, manydamas, kad tas atgimimas tikrai galėtų tverti ilgiau negu vieną spektaklį. Vakar į „Iguanos naktį“ nuėjau. Ir smarkiai apsivyliau.

Gyčio Padegimo režisuotas ir vakar jo 60-mečio proga rodytas spektaklis pasirodė prėskas. Na, ne toks beviltiškas, kaip Algimanto Pociūno statytas „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, Sigito Račkio statyta „Nora“ ar Reginos Steponavičiūtės statyti „Trys draugai“, bet tiesiog prėskas. Ir gerokai balaganiškas.

Niekaip nesuprantu (gal kas gali man paaiškinti), kam reikia pjesės tekstą išrėkauti? Kodėl paprasčiausiai jo neėmus ir neišvaidinus tiesiog taip, nerėkiant, kodėl nerėkiant neišvaidinus jausmų, emocijų, situacijų? Kuriems galams reikėjo iki Palangos Basanavičiaus gatvės popsinio lygio sušaržuoti šiaip jau gana fantasmagorišką vokiečių nacių turistų liniją? Kam taip sunešvankinti viešbučio savininkės našlės Meksinos Folk (Nomeda Bėčiūtė) paveikslą? Kita vertus, kam duoti pagrindinio herojaus Lorenso Šenono vaidmenį aktoriui (Aidas Matutis), kuris jo aiškiai „nepatempia“? Taip sugadinant visą pagrindinę liniją, nes jo emocinę porininkę Haną Dželks vaidinanti Monika Šaltytė retomis vietomis, bet išlaiko nesumeluotą įtampą. Ir taip toliau.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad spektaklio pabaigoje, kada visi nustoja rėkti ir susizgrimba bent kiek įjausčiau vaidinti, spektaklis pradeda įtraukti, tik gaila, kad per vėlai, aiškiai per vėlai.

Nejaugi ir vėlei stoja toks laikas (mano asmeninis), kai žmogus esi pasiryžęs eiti kultūros ir meno bet kur, tik ne į Šiaulių dramos teatro spektaklius? Labai viliuosi, kad taip nebus. Labai linkiu, kad taip nebūtų. O kad taip nebūtų, matau tik vieną išeitį – teatrui reikia „sutempiančio“ režisieriaus. Ir gal dar – „kietesnės“ jaunų aktorių vyrų kadrų politikos. Arba – iš naujo prie teatro durų prikaltų miltiniškų tezių.

2012 m. vasario 19 d.