Pastaraisiais metais rudenį,
paprastai spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje dvi tris savaitgalių dienas
tenka užsiimti miškakirtyste mūsų šeimai, tiksliau, giminei priklausančiame nei per dideliame, nei
per mažame miško plote. Tiesa, pats augusio medžio benzininiu pjūklu turbūt
nepakločiau, bent jau neteko to daryti, bet visus kitus darbus tenka nudirbti. Nuo
šakų genėjimo ir rąstų prikabinėjimo prie juos palaukėn velkančio traktoriaus,
iki supjautų rąstigalių sukėlimo į sunkvežimį ir iškrovimo iš jo. Sunkiausia
būna tas sukėlimas, ypač kai reikia kelti netoli palaukės augusio beržo
drūtgalį. Galą gali gauti – tokia sunkenybė. Bet dviese trise į kėbulą įritini.
Išritinti lengviau.
Tačiau dega tie drūtgaliai geriau
už visus kitus medžius. Yra patys kaitriausi. Ypač jie draugiški dabar, kai
dienąnakt žemiau 20-ties. Prie jais kūrenamos krosnies per tokius speigus
rudeninė miškakirtystė atminty-patirty iškyla kaip gamtinė romantika.
2012-02-02
Beržo plongalių malkos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą