Vigmantas Butkus: studentų įvertinimas
įkvepia ir įpareigoja
Eglė
MARKEVIČIŪTĖ
Šiaulių miestas, universitetas ir tekstas – trys objektai, vienijantys
žmogų. Šiaulių universiteto dėstytojas doc. Vigmantas Butkus yra tapęs
neatsiejama šio miesto dalimi, kaip pats sako, „įsivietinęs“ savo mieste, paskyręs
jam ne vieną straipsnį, esė, knygą. Tai netradicinis dėstytojas, turintis
pedagoginio darbo patirties daugiau nei šiųmečiai pirmakursiai yra nugyvenę
amžiaus, tačiau vis dar išlaikantis savotišką ryšį su jaunąja karta. Savo
mintis ir pastebėjimus V. Butkus dėsto ne tik per paskaitas, bet rašo ir
tinklaraštį internete. Per 2011 m . dėstytojas išleido net dvi knygas, kurias
pats ir maketavo. Buvo įdomu sužinoti, koks yra doc. V. Butkus, ką jo
gyvenime reiškia literatūra ir kodėl studentai jį taip gerbia ir vertina, kokia
yra jo nuomonė studijų reformos klausimu, kaip jam sekasi suderinti pedagoginį
ir literatūros tyrinėtojo darbus ir kodėl jis rašo tinklaraštį apie Šiaulius.
Studijos ir darbo pradžia
Nuo pat mažens būsimasis
literatūrologas labai mėgo knygas, todėl ir studijų metai jam buvo ir tebėra
vieni gražiausių gyvenime: kupini literatūrinių atradimų, naujų istorijų,
negirdėtų ir įdomių autorių. Sunku turbūt būtų patikėti, kad pareigingas ir
darbštus Vigmantas savo, grupėje, beje, vienintelis vaikinas tarp merginų (pirmame
kurse buvo dar vienas vaikinas, bet jį pašaukė sovietinė armija), buvo
labiausiai paskaitas praleidžiantis studentas. Čia pat dėstytojas pastebi, kad
tokį nelankymą atsvėrė vieni geriausių pažymių grupėje, todėl niekas per daug
jam nepriekaištavo, gal tik truputį. Juo labiau, kad paskaitų laikas būdavo
iškeičiamas į knygas.
Po studijų 1987 m .
Vigmantas Butkus gavo paskyrimą dirbti Karolio Didžiulio politechnikume
(dabartinė Šiaulių kolegija), kuriame vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir
literatūros kurso mokė įvairių techninių specialybių studentus: automobilių
remontininkus, elektrotechnikus. Kitais mokslo metais dėstytojas buvo
pakviestas dirbti į Lietuvių kalbos katedrą, į kurią dirbti pakvietė tuometinis
katedros vedėjas prof. Kazimieras Župerka. Joje mūsų pašnekovas dėstė stilistiką
ir leksikologiją iki 1993 m .
Tais metais dėstytojui teko apsispręsti, kokias doktorantūros studijas
pasirinkti. Nebuvo net dvejonių dėl literatūrologijos, su kuria, pasak
pašnekovo, nebuvo išsiskyręs net per tuos darbo kalbotyros srityje metus:
laisvu metu skaityta, studijuota savarankiškai, rašyta. Pasak dėstytojo,
sovietiniais laikais literatūra ne tik atliko savęs identifikavimo funkcijas,
bet padėdavo atverti kitas erdves bei pasaulius, kurie kitais būdais
neatsiverdavo.
Vigmantas Butkus džiaugiasi, kad
studijų metais turėjo gerus dėstytojus. Prof. Vytautas Sirtautas, nors ir
buvo kalbotyrininkas, rašė poeziją, o profesoriaus laikysena, pasak mūsų
pašnekovo, bylojo laisvo žmogaus buvimą. Paminėtini dabar jau kolegomis tapę
docentai Silvestras Gaižiūnas ir ypač – Gintaras Lazdynas. Pastarąjį Vigmantas įvardija
kaip buvusį jo tutorių, puikų pašnekovą:
– Mes su juo apie literatūrą ir
jos sąsajas su gyvenimu kalbėdavomės ir visur (fakultete, gatvėje, kavinėje,
namie, pajūrio pušynuose tarp Palangos ir Šventosios…), ir ištisomis valandomis,
tiesa, tada aš buvau mažiau aktyvus kalbėtojas, labiau klausovas: kláusiantis
ir klaũsantis, – prisimena dėstytojas.
Neblėstantis skaitymo malonumas
Nuo pat vaikystės tarp knygų
laiką leidęs, skaitymo malonumą dėstytojas išsaugojo iki pat dabar. Tiesa, su metais
požiūris į skaitymą keitėsi: nuo entuziastingo bei azartiško keitėsi link kritiško
ir dalykiško. Kaip pastebi mūsų pašnekovas, to kritiškumo kartais būna gal net
per daug. Docentą erzina rašančiųjų profesinis nemeistriškumas, ypač jeigu jie
vadina save rašytojais. Galbūt ne veltui dar dėstytojavimo pradžioje Vigmantas
dėstė stilistiką ir leksikologiją – tai dvi rašytojui svarbios kalbos sritys:
platus žodynas ir gebėjimas tą žodyną stilingai suvaldyti.
Ne vienas studentas baigęs
filologines studijas, sako, kad dar ilgus metus negalės skaityti nieko savo
malonumui: per tuos studijų metus skaityta begalės knygų. Tačiau mūsų
pašnekovas prisipažįsta, kad vis dar nepraradęs skaitymo sau malonumo, nors
dabar jam skaityti – tai nuolat tyrinėti. Štai visai neseniai tiesiog smalsumo
vedinas dėstytojas skaitė sovietinių Šiaulių konjunktūrininkų atsiminimus,
tyrinėjo, kaip autoriai rašo, ką rašo, ką pasako ir ką nutyli. Pasak mūsų
pašnekovo, nuobodūs tokie memuarai, bet jų rašytojai mokėjo naudotis kalba,
valdyti žodį.
Tyrinėtojo smalsumas docentą iš
šurmulio pilnų fakulteto koridorių ir auditorijų atvedė prie ramaus literatūrologo
darbo stalo Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuriame
Vigmantas dirba jau dvejus metus. Tenai jam dirbti pasiūlė jaunas, energingas,
įvairiausių sumanymų ir idėjų turintis dabartinis instituto direktorius Mindaugas
Kvietkauskas. Kelias dienas viską pasvarstęs, dėstytojas sutiko ir dabar jau
antrus metus derina pedagogo ir literatūros tyrinėtojo darbus Šiauliuose ir Vilniuje.
Pasak docento, tai du panašūs, bet ir skirtingi darbai, kiekvienas savaip įdomus.
Studentų įvertinimas
Pedagoginio darbo patirties jau
įgyta tikrai nemažai. Šiame darbe dėstytojas stengiasi būti įdomus savo
studentams, sudominti juos paskaitų medžiaga ne visuomet įprastais metodais.
Tokie sprendimai neliko be atsako – 2010 m . dėstytoją apdovanojo
Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) kaip vieną iš Metų dėstytojų, kurie
savo darbu aukštosiose mokyklose puoselėja ne tik akademinį sąžiningumą, bet ir
svarbias akademines vertybes. Šiuos dėstytojus išrinko patys studentai.
Vigmantui Butkui tai labai įkvepiantis ir kartu įpareigojantis studentų
sprendimas.
– 2010 metų Lietuvos studentų
atstovybių sąjungos įvertinimas mano dėstytojavimo kelyje yra vienas
svarbiausių. Tai dėl to, kad tas įvertinimas atėjo ne iš kokios nors valdžios
jos sprendimu, kad tu esi ko nors vertas dėstytojas, bet patys studentai
savanoriškai ir niekieno neverčiami, neraginami taip nusprendė. Nusprendė tie
žmonės, su kuriais dirbu ar dirbau.
Studijų reforma
Dėstytojas prisipažino esąs griežtai
nusistatęs prieš biurokratinį valdininkų kišimąsi į studijas ir patarinėjimą vadinamaisiais
studijų kokybės klausimais. Pasak mūsų pašnekovo, toks kišimasis prieštarauja
pačiai universitetinei dvasiai. Kritikos nepagailėta ir aukštojo mokslo reformai,
kurią inicijavo ir vykdo ministras Gintaras Steponavičius.
– Dabartinė Švietimo ir mokslo
ministerijos vadovybė man primena rajoninį pokario komjaunimo komitetą kur nors
Lietuvos provincijoje: degančios akys, rūstūs veidai, neperkalbamas veržlumas
ir nepalenkiamas įsitikinimas savo teisumu. Pasakysiu tik tiek, kad visa toji
vadinamoji aukštojo mokslo „reforma“ nė sudilusio skatiko neverta ir ne tik kad
negali pagerinti padėties, bet ją dar pablogina, atsiduoda ir paaugliškumo, ir
partiškumo kvapeliais, noru viską valdyti. Tiesa, kolegoms prieš gerus metus
esu sakęs, kad ŠU turėtų elgtis kaip Vilniaus universitetas: neskubėti keisti statuto
ir statuso, neperrinkti naujų tarybų, t. y. laikytis autonomiškumo
principo. Nugalėjo vadinamasis pragmatiškumas (kaip nevykdysi įstatymo?), bet
ar mes visi neturim turėti akademinio laisvumo, kad nešokčiotume pagal bet
kurio biurokrato, tebūnie jis ir ministras, dūdą, kuria dar ir
antikonstitucinės melodijos buvo dūduojamos.
Studentų pasyvumas ir aktyvumas
Kritikos nevengiantis ir
nebijantis išsakyti dėstytojas buvo griežtas ir pačių studentų atžvilgiu. Pasak
jo, dabartinė studentija labai, labai skiriasi nuo tos, kuri buvo jo studijų
metais, taip pat nuo tos, kuri buvo tik pradėjus dėstytojauti. Dėstytojas tai
vertina kaip visiškai normalų ir natūralų būvį – per tiek metų viskas keitėsi, keitėsi
pati valstybė, joje gyvenančių žmonių mąstymas. Dabar pasikeitę ir tempas, ir
patirtys, ir prioritetai. Dabartiniai studentai labiau susiskaidę. Bet tai
vyksta dėl to, kad anksčiau visi gyveno bendresnėmis idėjomis, nebuvo daug
pasirinkimo galimybių. Dabartiniais laikais kiekvienas yra laisvas rinktis tai,
ką jis nori, domėtis tuo, kas tik jam patinka.
Prieš keletą metų dėstytojas
Humanitariniame fakultete bandė rengti filmų peržiūras, tačiau studentai į jas
rinkosi pasyviai, todėl šios idėjos dėstytojas atsisakė. Tokios iniciatyvos po
keleto metų ėmėsi ir fakulteto studentų atstovybė, vėliau filmus fakultete
demonstravo studentai filosofai, bet graži iniciatyva žlugo – į seansus
ateidavo vos vienas ar du studentai. Studentų pasyvumo klausimas jau buvo
iškeltas ne vieną kartą. Dėstytojas mano, kad tai ir yra tų skirtingų interesų
bei plačių galimybių išdava. Po paskaitų kiekvienas studentas susikuria savo
interesų lauką, todėl ne tik studentus, bet ir pačius dėstytojus yra sunku
surinkti.
Vis dėlto ne visi studentai yra
tokie pasyvūs. Dėstytojas džiaugėsi kai kurių studentų gebėjimu išlikti
aktyviais, imtis kūrybinės veiklos, pvz., žurnalo Šiaulių jaunimui leidybos.
– „Atrask!“ žurnalas – itin geras
ženklas Šiaulių jaunosios kartos padangėje. Tokių leidinių arba nėra kitur,
kituose Lietuvos miestuose, arba aš apie juos nieko nežinau. Aš jau buvau
pagalvojęs, kad ir šiauliškė studentija, jaunimas nebėra pajėgus tokiu aukštu
lygmeniu savęs „įtekstinti“, bet pasirodė, kad, savo laimei, klydau. Kad ir
kaip gerai vertinčiau jaunų žmonių sugebėjimus save išreikšti dabar madingais
vizualumais, kultūriniu pagrindu vis viena išlieka verbalumas. Gali
išsifotografuoti, išsipiešti, išsisiūti, išsifilmuoti, išsidizainuoti…, bet
jeigu tavo verbalinė raiška, gaubianti visus tuos „išsi-“, bus tik „bū“ ir
„mė“, dažnai, beje, mėginama paslėpti po anglų kalbos skraiste, tai ir visi tie
minėti „išsi-“ gali pakibti ore. Taigi galintis pasakyti, parašyti ir parašyti
gerai rišlų tekstą jaunas žmogus, mano nuomone, šiais laikais yra dovana. O čia
dar – visas žurnalas!
Veidaknygė ir tinklaraštis
Būdamas toks reiklus tekstui,
dėstytojas jį ne tik tyrinėja, bet ir pats rašo ar dalijasi mėgstamais tekstais
internetinėje erdvėje. Vigmantas Butkus turi ir savo „Facebook“ anketą, į kurią
bent kartą per savaitę įdeda mėgstamos poezijos posmą, rašo internetinį
tinklaraštį, kuriame publikuoja tai, kas jam atrodo būsiant įdomu, svarbu ar
aktualu, įdeda vieną kitą nuotrauką, perpublikuoja periodikoje spausdintą savo
straipsnį ar esė, ar reaguoja į visuomenėje vykstančias aktualijas:
– Labai greitai sureagavau į
minėtos Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuoto „tyrimo“ fantasmagorinius
utopistinius rezultatus, skelbiančius, kad Kaune ir Vilniuje reikėtų palikti
tik po vieną didžiulį universitetą.
Literatūriniai leidybos darbai
Dvi darbovietės, nepailstantis
skaitymas ir tyrinėjimas. Dėstytojas prisipažino, kad ilsėtis nelabai moka, dėl
to net turėjo sveikatos problemų. Vis dėlto toks darbštumas duoda rezultatų –
pernai dvi skirtingos leidyklos išleido dvi knygas: mokslinę knygą „Literatūros
žvalgymai“ ir eseistinę „Šiaulių auto/topografija“. Dėstytojas to labai
nesureikšmina. Pasak jo, prie tų knygų buvo ilgai ir nuosekliai eita, todėl tas
faktas, kad jos buvo išleistos tais pačiais metais, tik lemtingas sutapimas. Abi
knygas maketavo pats autorius, redagavo kartu su lituaniste žmona Roma: ji
redagavo eseistinę knygą, Vigmantas – mokslinę. Darbas pakankamai sudėtingas,
tačiau to buvo imtasi dėl taupumo, siekiant sumažinti leidybos išlaidas ir
sutaupyti leidyklos bei Universiteto lėšas. Tiesa, maketavimas dėstytojui
nebuvo nauja patirtis – to jis išmoko dar 2004 m ., kada rengė spaudai
prof. Gintauto Mažeikio monografiją. Vigmantas Butkus yra jau sumaketavęs
penkias knygas, kai kurioms yra padaręs sudėtingą vidinį dizainą. Pats
sudėtingiausias buvo pirmosios eseistinės knygos „Šiauliai: provincijos miestas
palatvėje“, išleistos 2005 m .,
dizainas. Spaustuvininkai tada dažnai skambindavo autoriui ir stebėdamiesi klausinėdavo,
ar tikrai viskas turi būti taip.
Po šių dviejų naujausių knygų
išleidimo autorius sulaukė dviejų Lietuvos rašytojų sąjungos narių paskatinimo
stoti į šią sąjungą. Ir čia dėstytojas išlieka kuklus, nesureikšmina šio fakto.
Netgi iki šiol nuveiktų darbų nevadina savo didžiausiais darbais ir tikisi, kad
didžiausi darbai dar tik ateityje. Šiuo metu dėstytojas rengia dvi
literatūrologines knygas: mokslo studiją ir monografiją. Studija turėtų
vadintis „Šiluvos legenda lietuvių literatūroje“ ir yra jau daugiau nei
įpusėta, per šiuos metus turėtų būti baigta ir, jeigu bus gautas finansavimas,
kitais metais išleista. Monografijos preliminarus pavadinimas – „Literatūros
topografija“, joje turėtų būti tyrinėjama lietuvių ir latvių literatūrų
topografinė tapatybė, topografinė vaizduotė. Šios knygos tam tikri pamatai yra
padaryti ir per ateinančius trejus metus ji turėtų būti baigta.
Tiek laiko skyrus literatūros
skaitymui ir tyrinėjimui, ar nebuvo kilęs noras parašyti kokį nors apsakymą ar
romaną? Dėstytojas prisipažino, kad dar studijų metais manė, jog taps rašytoju,
prozininku. Netgi dalyvavo tuometiniame studentų literatų būrelyje, kuris
peraugo į dabartinį „Mūzyną“. Du apsakymėlius paskelbė pirmasis almanacho
„Šiaurės Lietuva“ numeris 1991 m . Kalbėdamas apie Humanitariniame fakultete
veikiantį literatų klubą „Mūzynas“, dėstytojas negailėjo ir gerų, ir kritiškų
žodžių.
– Literatų klubas „Mūzynas“ jau
turi geras tradicijas, išleisti keli klubo narių kūrybos almanachai. Prie tų
tradicijų kūrimo ir puoselėjimo nepaprastai daug prisidėjo dėstytoja Danguolė
Šakavičiūtė, dabar su mūzyniečiais dirbanti docentė Dalia Jakaitė klubui
atiduoda daug žinių, energijos ir laiko. „Mūzynas“, mano manymu, yra aiškiai
besimokanti, o ne revoliucingai maištaujanti jaunųjų kūrėjų grupė, kuriai
linkėčiau būti ir kiek produktyvesnei, ir publikavimosi prasme aktyvesnei,
drąsesnei.
Meninės provokacijos
Be literatūros tyrinėjimų ir
dėstytojavimo Vigmantas Butkus yra nuveikęs ir kitokių darbų. Prieš keletą metų
Humanitarinio fakulteto „Antrojo aukšto galerijoje“ buvo eksponuoti Ričerdo
Šileikos jam siųsti atvirlaiškiai. Šis rašytojas dažnai mėgsta siuntinėti
atvirlaiškius savo draugams ir pažįstamiems. Vigmanto gautųjų užteko įdomiai ir
netradicinei parodai surengti. Turbūt nedaugelis minančių Humanitarinio
fakulteto laiptus žino, kas ir kodėl laiptų aikštelėje tarp trečio ir ketvirto
aukštų įmūrijo akmenį su dviem inicialais „H. H.“ Ant sienos kabanti
lentutė tik nurodo, kad tai Henkui Hapenčkui skirtas akmuo. Neegzistuojančiam
asmeniui, kurį savo eilėraštyje aprašė poetas Tomas Venclova. Akmuo atsirado
Vigmanto Butkaus iniciatyva, kaip ironiškas atsakas į tuo metu masiškai
steigiamas vardines auditorijas. Atidarymo metu buvo vyko literatūrinis
performansas, buvo kviečiamas dalyvauti ir pats Tomas Venclova, tačiau tuo metu
jis nebuvo grįžęs iš JAV, tad dalyvauti atidaryme negalėjo. Nors protestas liko
neišgirstas, bet Henkaus Hapenčkaus idėja buvo perimta paties fakulteto – dabar
šis veikėjas yra tapęs savotišku Humanitarinio fakulteto literatūriniu
simboliu.
Darbo perspektyvos pagal specialybę
Studentai neretai dar studijų
metais nerimauja, ką veiks baigę studijas, ar gaus darbą pagal specialybę ir ar
iš viso gaus kokį darbą. Todėl dauguma renkasi paklausias studijų programas:
teisę, vadybą, ekonomiką. Lituanistikos programa surenka vis mažiau studentų.
Dėl per mažo stojančiųjų skaičiaus prieš trejus metus klasikinės lietuvių
filologijos studijos Šiaulių universitete buvo panaikintos – kitais metais
bakalauro diplomą gaus paskutinė grynųjų lituanistų laida.
– Klasikinėms studijoms apskritai
koją yra pakišęs Lietuvoje visais lygiais pernelyg sureikšmintas tiesioginio
ryšio „studijos–darbas“ pabrėžimas, net, pasakyčiau, to ryšio hiperbolizuotas
ir net klaidinantis sureikšminimas. Mano pirmo kurso draugas lituanistas
Šiauliuose dabar vadovauja vieno didelio banko dideliam skyriui ir nėra baigęs
jokių papildomų finansų ar ekonomikos studijų. Kitas studijų draugas
lituanistas iš aukštesnio kurso tapo vertėju iš japonų kalbos, o dar vienas iš
žemesnio kurso – dabar ŠU dėsto filosofiją ir antropologiją. Taigi studijos,
ypač bakalauro, yra pirmas laiptelis, geriausia, jei jis tampa saviieškos
etapu, o kur vėliau pakryps profesinis žmogaus kelias labiau priklauso nuo
paties žmogaus natūros, energijos, veiklumo, valios ir pan. nei nuo jo turimos,
t. y. diplome įrašytos, specialybės. Žinoma, baigęs humanitarinius
mokslus, gydytoju netapsi, bet kelių yra tikrai daug.
Prieš baigdami pokalbį, tiesiog
negalėjome nepaklausti, kokią knygą dėstytojas rekomenduotų perskaityti
studentams. Atsakymas buvo vienareikšmiškas: Michailo Bulgakovo „Meistras ir
Margarita“, nes ji moko matyti nevienmatę tikrovę, o tai, pasak docento, yra
svarbu. Gyvenant nesaikingo vartojimo, persisotinimo kultūroje taip pat būtų
pravartu perskaityti H. D. Thoreu knygą „Voldenas, arba gyvenimas
miške“.
– Ko palinkėtumėte esamiems ir
būsimiems studentams? Savo kolegoms ir Šiaulių universiteto bendruomenei?
Šiaulių miestui ir jo svečiams?
– Studentams palinkėčiau
smalsumo, sugebėjimo stebėtis gaunamomis naujomis mokslo žiniomis, postūmio
natūraliai domėtis jomis, sugebėjimo kuo greičiau išmokti atskirti pelus nuo
grūdų ir juos iš tikrųjų studijose bei gyvenime atskirti, kolegoms – tikros,
laisvos universitetinio akademizmo dvasios, o Šiaulių miestui – su kuo
mažesniais realiais ir simboliniais nuostoliais išgyventi dabartinės miesto
valdžios valdymą.
2012-02-05
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą