Įvairūs rubliai, „električka“ ir Justas-Jonas Paleckis

1992 m. rugpjūčio 20 d. apie 11 valandą Jelgavoje 550 sovietinių rublių iškeičiau į 495 Latvijos rublius (kursas 1 x 0,9). Sėdau į Rygon važiuojančią „električką“, kurioje kažkur ties Olaine girtas rusų tautybės jaunuolis, nedemonstruodamas absoliučiai jokių politinių-ideologinių poteksčių, sumušė girtą latvių tautybės jaunuolį. Jiedu buvo iš tos pačios girtos penkių žmonių kompanijos, iki tol smagiai pliekusios kortomis.


Rygoje už dalį minėtų Latvijos rublių tądien pirkau rašytojo bei vieno įtakingiausių tarpukario Latvijos žurnalisto, redaktoriaus Janio Karklinio (Jānis Kārkliņš, 1891–1975) atsiminimų knygą „Latvijos spaudos karalius“. Ji pirmąsyk buvo išleista 1962 m. Stokholme, o mano pirktas leidimas ant prasto popieriaus ir prastai įrištas 1990 m. publikuotas Rygoje.

Toje knygoje yra epizodas apie Karklinio ir jo kolegų kelionę į Lietuvą, kai ji tebebuvo kupina šūkio „Mēs bez Viļņas nenorimsim!“ dvasios. Kelionėje juos lydėjęs ir pas įvairius ministerius bei patį Prezidentą nuvedęs Justas Paleckis. Autoriaus, turbūt užsimiršus, jis pavadinamas „Jonu Paleckiu“, o galop latvių (išeivijos) skaitytojui pristatomas kaip žiaurios bolševikų diktatūros rėmėjas.

1992–1993 m. galioję Latvijos rubliai, primenu, atrodė taip.


2017-11-25

L A T V I J A I – 99!

Kuršių nerijoje lietuvių ir latvių (vadinamųjų kuršininkų) istorija yra susivijusi į vieną kamuolį kaip niekur kitur. Kaip Juditos Vaičiūnaitės ir Hermanio Margerio Majevskio gyvenimai ir tekstai. Kaip šio Vaičiūnaitės „Nidos soneto“ ir Majevskio atlikto jo vertimo eilutės:

[…] ir mes net šiąnakt būsim surišti,
ir jūros ūžesys pulsuos širdy,
ir kopų sniegas švies tamsoj laukinis

su pėdsakais žvėrių ir su žvaigždėm
pušų kankorėžių, skaistus perdėm,
ir lakumu lyg laikas užkankinęs.

*
[..] jo mēs pat šonakt kļūsim vienoti,
un jūras šalka sirdī pulsu dzīs,
un kāpu sniegs zem tumsas novizēs

ar zvēru pēdām, priežu čiekuriem
kā mazām zvaigznītēm, sniegs – šķīsts pārlieku, –
un iztēli kā laiks ir nonāvējis.

Kuršių nerija. Fotografavau nuo Parnidžio kopos 2017 m. lapkričio 4 d.


2017-11-17/18

Dėl poetinio ir pilietinio-politinio raštingumo

Kyla daug klausimų, nepasitenkinimo, net erzelio, pykčio dėl siūlymo Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą, kuris yra tapęs ilgamečiu ir gerai atpažįstamu puikios mokyklos „prekės ženklu“, keisti į Vasario 16-tosios ar panašų. Deja, tiesiog plika akimi matyti tokia bėda ir ne mažesnė gėda, kad didžioji dauguma abiejų pusių diskutantų nėra skaitę to, ką J. Janonis parašė. Ypač – ką jis nuoširdžiai įsitikinęs parašė savo neilgo, intensyvaus gyvenimo pabaigoje: eilėraščius, laiškus, pasvarstymus lietuviškai, rusiškai…

Perskaitykite, mielieji žmonės. Tiesiog pasiimkite jo išsamiausius raštus, prisėskite kurį savaitgalį ir atidžiai, ramiai perskaitykite.

Tada sąžiningai ir tyliai patys sau (tik sąžiningai ir tik patys sau!) pamėginkite atsakyti į vieną vienintelį klausimą: ar pavyksta įsivaizduoti Julių Janonį toje pat barikadų pusėje, kurioje nuo 1918 m. vasario 16-tos buvo šią mokyklą baigę ir dabar mokyklos „tvoroje“ pagerbiami signatarai Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Steponas Kairys ir Alfonsas Petrulis? Ar vis dėlto – priešingoje pusėje?

O jau po to, nemeluodami savo sąžinei, diskutuokite ir spręskite, ar tikrai norite, kad šio asmens vardu ir toliau būtų vadinama viena geriausių visų laikų miesto mokyklų, ar tokio noro visai nejaučiate arba nebejaučiate. Ir lai Dievas jums padeda nemeluoti sau.


2017-11-01