Nediskusiobilumas

Jau kažkur esu vartojęs tą gremėzdišką, savo paties „nusikaltą“ ir lietuvių kalbai, žinoma, nesėkmingai bandomą siūlyti terminą. Ir svarstęs apie tuo terminu mano įvardijamą reiškinį.

Dar sykį prie jo grįžtu.

Dabar daug kalbama apie tai, kad reikia ieškoti sutarimo, konsensuso, diskutuoti, dialoguoti, bendrauti. Puiku. Sutinku su tokia strategija šimtu procentų. Bet yra atvejų, kai diskusiją, dialogą ar pan. aš nutraukiu akimirksniu; ir kitiems siūlau taip daryti. Pavyzdžiui, jei pašnekovas su universitetiniu išsilavinimu pradeda agresyvias ar ir ne tokias agresyvias kalbas apie pasaulines žydų sąmokslo teorijas. Arba jei toks pat, t. y. man intelektiškai atrodęs tolygus pašnekovas pradeda apie parapsichologijas, astrologijas, būrimus iš kortų, iš delno etc. kalbėti kaip apie rimtus dalykus. Arba kai pradeda man aiškinti, kad dabar viskas yra grindžiama vien prekiniais santykiais: sykiu ir menas, kultūra, moralinės vertybės, mokslas, studijos… Diskusijas tokiais atvejais aš laikau bergždžiu laiko gaišimu. Būtent tai ir yra nediskusiobili situacija – kada tavo pašnekovas bando įrodyti, kad juoda yra balta. Tau belieka nutilti, nes su daltoniku diskutuoti beviltiška. Tiesiog reikia pasitraukti iš pokalbio, prieš tai aiškiai parodžius, kad tau juoda ir yra juoda: t. y. kad žydų sąmokslo teorijos yra vaikiškos fantazijos, kad įvairūs būrimai yra alogiškos sąmonės bei savimonės padariniai ir t. t.

2012 m. balandžio 22 d.

Kai esi tik citata

Kuo toliau, tuo labiau ir tvirčiau įsitikinu, kad humanitarinių mokslų srityje, bent jau literatūrologijos ir jos artimesnių ar tolimesnių apykaimių srityje, jau kur nors kieno nors yra parašyta beveik visais bendresniais klausimais, kurie tik dabar mums šauna į galvą. Pats su tuo susidūriau daiktiškai, kai prieš kelis metus vaikštinėjau po Babelio bibliotekos momentinį įspūdį man padariusios Miunsterio universiteto bibliotekos keliaaukštes saugyklas-labirintus, ieškodamas tai šio, tai to, apie ką Lietuvoje dar niekas nebuvo ne tik, kad rašęs, bet gal net nuosekliau pamąstęs, ir rasdamas apie tuos „šio“ ir „to“ net ne po knygą, o po lentyną ar bent jau po gerą lentynos gabalą. Nusvarindamas rankas, nes maniausi esąs Kolumbu. Kita vertus, apsidžiaugdamas, kad va pas mus niekas lyg apie tai nemąstė-negalvojo, bet kitur, kitomis (didžiosiomis) kalbomis – tai jau išvažinėtos žemės. Pats su tuo dabar susiduriu ir nedaiktiškai, kai kokiu nors rimtu literatūrologiniu klausimu pasiieškau medžiagos internetiškai. Kad ir Šiaulių universiteto darbuotojams prieinamoje jungtinėje Norvegijos universitetinių bibliotekų sistemoje, per kurią iš ten galima atsisiųsti knygas, įvairiose „bazėse“ ir t. t.

Dėl to man labai keisti atrodo studentų, magistrantų, o kartais net kolegų literatūrologų paverkšlenimai, kad vienu ar kitu klausimu nesą medžiagos: nėra kuo, kaip sakoma, „remtis“. Esą ir daug. Tik ji nori būti su(si)rasta, išstudijuota, integruota, diskutuojama… Tekstų ir tekstų apie (literatūrinius, kultūrinius…) tekstus ir kontekstus, metatekstus, intertekstus, paratekstus, pretekstus… yra nesuskaičiuojama daugybė, lentynų lentynos, gigabaitų gigabaitai. Net imi kelti klausimą: ar beverta juos gausinti, jei vis viena neišvengiamai kartosiesi, bent jau metodologiškai, „strategiškai“. Kad ir rašydamas apie kokį lietuvio Juliaus Janonio eilėraštį. Savijauta: lyg būtum nesąmoninga apytikslė citata ar geriausiu atveju parafrazė iš kokio nors (ne)žinomo teksto.

2012 m. balandžio 21 d.

Etnografiškas mokslinimosi dokumentas

Špargalkos „poėmis“ atliktas prieš pustrečių metų per latvių literatūros istorijos egzaminą lituanistų III kurse. Pagáuta nusišpargalinimo metu. Parašytas neigiamas pažymys ir taip „padaryta“ skola.


Dabar kai žiūriu – gi čia jau senoviška, t. y. nekompiuterinė špargalka. Kitaip tariant, jau kaip ir etnografinis dalykas. Gal reikės fakulteto muziejui atiduoti: vis mokslinimosi kančių rezultatas-liudininkas-reliktas…









2012-04-18 

Šiaulių savivaldybė, matuojant pastatais

Emigracijos ir demografinių duobių nugyvento-nustekento miestuko, koks beliko Šiauliai, valdininkija tebėra išsiplėtojusi per keturis Šiaulių masteliais matuojant masyvius triaukščius pastatus ir dar juose netelpa! Netikintys patys nuotraukoje susiskaičiuokite ir pastatus, ir aukštus. Ištisas miesto centro kvartalas nuo Katedros iki „Titnago“ spaustuvės! Be to, reikėtų nepamiršti, kad dar bent penki (!) savivaldybės skyriai dirba visiškai kituose pastatuose! (Tingėjau juos befotografuoti.) Gražu, gražiau, gražiausia, - kaip rašė Lietuvos himno autorius.















2012 m. balandžio 17 d.

Salduvė-2012

Atvelykio sekmadienį be poreikio kur nors tikslingai nueiti, vaikščiojomės po Šiaulius, t. y. vaikščiojomės neįpareigojančiai. Užklydom į Salduvę. Joje nebuvau buvęs nuo kokių 1986 ar 1987 metų. Graži smėlėta ir pušynėta gamta visai šalia miesto, administraciškai dar miesto teritorijoje. Puikus reljefas. Puikus Salduvės piliakalnis. Ir kaip kontrastas – baisus ap(si)leidimas. Matosi nuplėštos lentelės, kurioje buvo kažkokia informacija, palikta žymė. Gerokai apipuvę, o dar labiau aplūžę laiptai. Papėdėje išdegintos žolės lopas visai prie pušyno. Kažkokių idiotų-per-brūkšnelį-vandalų paliktos dvi keturračių vėžės iki pat viršukalnės pietinėje ir vakarinėje piliakalnio pusėse (būtų mano valia, ant visų keturračių užklijuočiau didelius lipdukus: „Atsargiai, važiuoja mažvaikis!“). Ėjimui kone nepritaikytas, nes nei žvyruotas, nei akmenuotas, bet labiau akmenuotas takas nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki piliakalnio. Perpildytos šiukšliadėžės. O svarbiausia – gi nė kiek nuo sovietmečio nepakeista piliakalnio papėdės aplinka su baisiais betoniniais luitais, likusiais nuo paminklo sovietinei armijai laikų! Gali imti ir vėl iš naujo sovietinius baibokus (at)statyti: bus kaip vos vakar nuimti. Nors tu ką daryk, niekaip nepatikėsiu, kad tos reprezentaciškos vietos sutvarkymui, t. y. apvalymui nuo baisios „betonizacijos“, per tiek metų nebuvo galima surasti lėšų minimumo. Kai tereikia tik išardyti ir išvežti betoną, palyginti ir apsodinti po išvežimo atsiversiančius lopus, kurių ne hektarai gi.


Kita vertus, netoli nuo automobilių aikštelės, prie tako stovi devyni pernai pastatyti stogastulpiai, skirti baltų gentims, kurie traukia akį ir į Salduvės teritoriją įeinančiam apgaulingai žada kitus gerus reginius. Tik imk ir džiaukis: gražu, sutvarkyta, mintis bent šiokia tokia yra. Bet kai sužinai, kad organizavusiam tų stogastulpių istoriją nuo jų išskaptavimo iki pastatymo, reikėjo per šiauliškius valdininkėlius kryžių kelius išvaikščioti, kad leistų juos čia pastatyti, - visai ir liūdna, ir trūdna pasidaro.















2012 m. balandžio 17 d.

Vienas įspūdis iš studentų konferencijos

ŠU Humanitarinio fakulteto 16-toje studentų konferencijoje, Literatūrologijos sekcijoje vienas pranešimas buvo apie rusų ir lietuvių autorių tekstus 5–6 klasių literatūros mokančiuose vadovėliuose, apie įvairius tų tekstų sąryšius, apie tai, kad jie tematiškai ir problemiškai panašūs, kad kelia ir sprendžia panašius klausimus ir t. t. Buvo nemažai nupasakojama, kokie tie tekstai yra, kieno jie yra. Kaip galėjau susidaryti įspūdį, bene labiausiai mėgstami tuose vadovėliuose yra tekstai á la Juknaitės proza: tokios sociopsichologinės-etinės istorijos apie gyvenimo problemiškumą ir sunkį. Tada ir pagalvojau: pilna žiniasklaida tokių istorijų. Jos tiesiog per kraštus iš visur verčiasi – tos nelaimingos vaikystės, trauminiai išgyvenimai, psichologinės kolizijos, moraliniai degradavimai ir siekiai pakilti etc. Bet… kuo čia literatūra dėta? Literatūriškumas? Poetika? Estetika? Kaip vaiką galima (iš)mokyti literatūros, nemokant literatūros esmės: literatūriškumo ir estetikos? Kalbos žaismo? Dar pagalvojau: vietoj tokių istorijų, kurios gal tinka etikos ar psichologijos pamokoms, galbūt geriau pasakyti mokiniams kokią iškalbingą metaforą ir ją aiškintis. Ar žaidybinį neagresyvų anekdotą aiškintis, kad suvoktų vaikas literatūros esmę, kuri ne papasakotoje istorijoje gi yra, o pačiame pasakojime kaip kalbiniame akte. Aš sakau visa tai piktu žvilgsniu. Sakau piktu žvilgsniu – va ir aiškinkimės, kur čia literatūriškumas. Žaidinkim kalbą. Žaidinkimės iš jos, o ne Mildažytės „Bėdų turgaus“ lygio socio-psicho-moralines bėdas-problemas per literatūros pamokas gvildenkim.

Tiesa, aš aiškiai visa tai absoliutinu, nes tų vadovėlių neperžiūrėjau, tiesiog išsakau savo momentinį įspūdį vien tik iš to, ką girdėjau; ir – rūpestį, nes mano sūnus už metų eis į 5-tą klasę, o iš jos, žiūrėk, ir 6-toji nebetoli.

2012 m. balandžio 14 d.

Kone fantastinė publicistika iš 1965 metų

Esame pripratę/pripratinti prie tokios šiuolaikinės publicistikos ir žurnalistikos, kad, atrodo, niekas jau stebinti nebeturėtų. Bet va pacituosiu, iš šių laikų pozicijos žiūrint, turbūt jau kone fantastinės publicistikos pavyzdį. Pavyzdys lygiai lygiai 47 metų senumo iš „Lietuvos Komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto ir Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų Tarybos organo“ (t. y. iš tuomečio Šiaulių miesto laikraščio) „Raudonoji vėliava“, iš 1965 metų balandžio 11 dienos (sekmadienio) numerio 3-čio puslapio. Įsiskaitykit:

Mes dar tikimės
(Iš draugiškų teismų veiklos)

Skaitoma kaltinamoji išvada. Salėje tyla. Susikaupę klausosi statybos valdybos Nr. 63 Janulio vadovaujamos brigados dirbantieji apie savo bendradarbį Zeferiną Žilinską. Jis – pravaikštininkas, be saiko mėgstąs stikliuką, todėl daug kartų pabuvojęs išblaivinimo įstaigoje, skriaudžiąs savo mažamečius vaikučius.

Valdyba vykdė darbus „Elnio“ kombinate. Ten buvo pasiųstas ir Z. Žilinskas. Bet, užuot dirbęs, jis girtavo ir draugovininkų buvo sulaikytas su litru naminės degtinės.

Manau, Žilinskas gerai pamena, kad su juo daug kartų kalbėjosi kadrų skyriaus darbuotojai, administracija. Ir geruoju, ir piktuoju. Ar padėjo? Ne. Viskas kaip nuo žąsies.

Gėda mums buvo teismo metu klausytis, kaip Zeferinas sakė savimi nepasitikįs ir negalįs užtikrinti, kad daugiau negersiąs. Kalbėdamas, tur būt, jis pamiršo darąs žalą ne vien sau, šeimai, bet ir savo draugams, su kuriais kartu dirba.

Draugiškas teismas teisingai pasielgė, įspėdamas jį paskutinį kartą. O mes, bendradarbiai, tikimės, kad Z. Žilinskas supras savo klaidas ir pasuks tiesiu, sąžiningu keliu.

J. Kikilas,
darbininkas

Įdomu, koks tolimesnis pono Zeferino likimas? Pasuko jis „tiesiu, sąžiningu keliu“ ar ne? Kažkodėl man atrodo, kad ne, nors, žinoma, galiu ir klysti…

Ir darbininko J. Kikilo, parašiusio šį tekstuką (jei tai nebuvo kokio redakcijos darbuotojo slapyvardis ir blefas), tolimesnis likimas įdomus. Gal dar ko parašinėjo? Ir gal irgi tokia kone fantastine (šių laikų akimis žiūrint) maniera.

2012 m. balandžio 11 d.

„Lietuvių kalb. ir literatūros kabinetas“: 1958-tieji

1958 m. buvo sukurtas Šiaulių pedagoginio instituto (ŠPI) kino žurnalas „Studentiškos įvairenybės Nr. 1“. Titruose rašoma, kad tai „SMD [Studentų mokslinių darbų] Kinotechnikos būrelio gamyba“. Žurnalo trukmė apie 7 minutes, jį restauravo tuometinis ŠPI Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentas Algirdas Musneckis, matyt, to būrelio dalyvis, dabar – žinomas Šiaulių fotomenininkas, ilgametis fotodokumentalistas. Man šiame kino žurnale įdomiausias šis kadras iš 6 minutės 2–3 sekundžių:















Įdomu, kas tas „Lietuvių kalb. ir literatūros kabinetas“? Kas jame vykdavo, kokias funkcijas jis atliko? Kaip jis buvo susijęs su tuometine Lietuvių kalbos ir literatūros katedra, kuriai tais metais vadovavo Bronius Prėskienis? Reikėtų buvusio katedros vedėjo prof. Br. Prėskienio išsiteirauti.

2012 m. balandžio 5 d.

Sostinės metafizika

Į rankas pateko tokia keista Rustamo Rachmatullino knyga „Dvi Maskvos, arba Sostinės metafizika“ (Рустам Рахматуллин, Две Москвы, или Метафизика столицы, Москва: Издателство АСТ / Агенство «КРПА «Олимп», 2009), kuri anotacijoje vadinama „mistiniu kelionių vadovu po sostinę“, t. y. po Maskvą.

Skaitant apima keliaprasmiškas jausmas. Viena vertus, knygoje iš tikrųjų daug to, ką būtų galima vadinti tokia didžiarusiška ne kokio kvapelio „mistika“: pats Maskvos kaip dieviško miesto apoteozavimas, išaukštinant Maskvą kaip miestą, kuris esą atsiradęs iš „Dievo plano“, ir supriešinant ją su Peterburgu kaip „caro plano“ miestu ir pan. („Maskva, kuri su Dolgorukiu gimė kūniškai, su metropolitu Piotru užgimė Dvasioje“.)

Antra vertus, įdomus angažavimasis tam, kas vadinama „metafizine kraštotyra“, kaip pastarosios dalį išskiriant „sakralinę topografiją“, o literatūriniu „metafizinės kraštotyros“ instrumentu laikant esė. Knyga ir parašyta laisvai eseistiškai.

Trečia vertus, kai pagalvoji, ko tik neprirašyta kad ir apie mūsų Vilnių, pavyzdžiui, kaip apie teisėtą kultūros sostinę 'nuo pat šio miesto pradžios', kaip apie miestą, kurio nei apimti, nei paaiškinti nepajėgia istoriniai dėmenys (lyg Klaipėdą ar Kauną apimti ir paaiškinti jie pajėgia), visai suprantama, gal net pateisinama darosi ir minėtoji („viena vertus“ pastraipos) maskvietiška mistika.

2012 m. balandžio 5 d.

Post scriptum

Post scriptum'as skirtas istorijai su atsiradusiu, o vėliau ištrintu tinklaraščio įrašu užbaigti. Užbaigsiu ją citata iš laikraščio „Šiaulių universitetas“. Taip sakant, jokių interpretacijų – vien nuogas tekstas, iš kurio tiesiog patys darykitės išvadas apie chiromantijos-chirologijos ir aukštojo valstybinio mokslo santykius „ant Lietuvos“. Citata tokia:

Vaidotą Kanišauską [Matematikos ir informatikos fakultete dirbantis docentas] daugelis pažįsta kaip chiromantą. Jis netgi studentams dėsto pasirenkamąjį chirologijos kursą. Pasak matematiko, jo paties delne yra ženklų, rodančių, kad jam svarbu turėti hobį. Istorija po chiromantijos – didžiausia matematiko aistra.

(2012 m. kovo 29 dienos numerio 5-to puslapio viršutinė publikacija)

2012 m. balandžio 3 d.

Pa(si)aiškinimas šio internetinio kampo lankytojams

Prieš tai buvusį įrašą ištryniau, nes realiai pajutau ties juo besitvenkiant juodus debesis. Žinoma, galėjau jo neištrinti ir taip likti, „tipo“, principingas, bet tuomet veikiausiai būčiau turėjęs leistis į visokius aiškinimusis ir panašias nemalonias procedūras. Pasvarstęs nutariau, kad toms procedūroms neturėčiau nei laiko, nei noro, nei jėgų.

Kita vertus, pamačiau, kad: (a) net toks mažai teskaitomas internetinis kampas kaip šis kartais turi tam tikrą poveikį (gal tai nėra blogai); (b) kvailysčių ribos yra absoliučiai reliatyvizuotos (tai labai blogai).

P. S. Labai atsiprašau tų, kurie ištrintajame įraše buvo parašę komentarus.

2012 m. balandžio 3 d.

Filologas sociokultūro-antropologiškai

Visada nepaprastai pasidžiaugiu, kai tenka kokiu nors tiesioginiu ar netiesioginiu būdu susidurti su verslininku, biurokratu ar politiku, kuris turi kultūrinių interesų. Tarkime, nesnobiškai skaito tikras knygas, klauso tikros muzikos, žiūri režisūriškai tikrus filmus ar bet jau turi kokį kitą rimtai kultūrinį hobi, „nuokrypį“. Kai už jo kostiumo, atstojančio luominę ritualinę kaukę, sociokultūro-antropologiškai matau žmogų žmogiausią. Bet jei ir nematau, didelės tragedijos iš to nedarau.

Ir priešingai – didelio nusivylimo esu apimamas, jei tenka susidurti su kokiu humanitaru, pavyzdžiui, filologu, kurio užmojai yra verslininkiški, biurokratiški ar politikieriški. Kuris puikuojasi savo būstais, automobiliais, rūbais, (re)prezentacinėmis padėtimis, (re)prezentacinėmis kelionėmis ir panašiais medžiaginiais ir (re)prezentaciniais turėjimais. Kam jam Būga, Radauskas, Greimas ar Kafka, – tada sociokultūro-antropologiškai pagalvoju. Ir nesuprantu: kam?

2012 m. balandžio 2 d.