Nediskusiobilumas
Jau kažkur esu vartojęs tą gremėzdišką, savo paties
„nusikaltą“ ir lietuvių kalbai, žinoma, nesėkmingai bandomą siūlyti terminą. Ir
svarstęs apie tuo terminu mano įvardijamą reiškinį.
Dar sykį prie jo grįžtu.
Dabar daug kalbama apie tai, kad reikia ieškoti sutarimo,
konsensuso, diskutuoti, dialoguoti, bendrauti. Puiku. Sutinku su tokia
strategija šimtu procentų. Bet yra atvejų, kai diskusiją, dialogą ar pan. aš
nutraukiu akimirksniu; ir kitiems siūlau taip daryti. Pavyzdžiui, jei pašnekovas
su universitetiniu išsilavinimu pradeda agresyvias ar ir ne tokias agresyvias kalbas
apie pasaulines žydų sąmokslo teorijas. Arba jei toks pat, t. y. man
intelektiškai atrodęs tolygus pašnekovas pradeda apie parapsichologijas,
astrologijas, būrimus iš kortų, iš delno etc. kalbėti kaip apie rimtus dalykus.
Arba kai pradeda man aiškinti, kad dabar viskas yra grindžiama vien prekiniais
santykiais: sykiu ir menas, kultūra, moralinės vertybės, mokslas, studijos…
Diskusijas tokiais atvejais aš laikau bergždžiu laiko gaišimu. Būtent tai ir
yra nediskusiobili situacija – kada tavo pašnekovas bando įrodyti, kad juoda
yra balta. Tau belieka nutilti, nes su daltoniku diskutuoti beviltiška. Tiesiog
reikia pasitraukti iš pokalbio, prieš tai aiškiai parodžius, kad tau juoda ir
yra juoda: t. y. kad žydų sąmokslo teorijos yra vaikiškos fantazijos, kad įvairūs
būrimai yra alogiškos sąmonės bei savimonės padariniai ir t. t.
Kai esi tik citata
Kuo toliau, tuo labiau ir tvirčiau įsitikinu, kad
humanitarinių mokslų srityje, bent jau literatūrologijos ir jos artimesnių ar
tolimesnių apykaimių srityje, jau kur nors kieno nors yra parašyta beveik
visais bendresniais klausimais, kurie tik dabar mums šauna į galvą. Pats su tuo
susidūriau daiktiškai, kai prieš kelis metus vaikštinėjau po Babelio
bibliotekos momentinį įspūdį man padariusios Miunsterio universiteto
bibliotekos keliaaukštes saugyklas-labirintus, ieškodamas tai šio, tai to, apie
ką Lietuvoje dar niekas nebuvo ne tik, kad rašęs, bet gal net nuosekliau
pamąstęs, ir rasdamas apie tuos „šio“ ir „to“ net ne po knygą, o po lentyną ar
bent jau po gerą lentynos gabalą. Nusvarindamas rankas, nes maniausi esąs
Kolumbu. Kita vertus, apsidžiaugdamas, kad va pas mus niekas lyg apie tai
nemąstė-negalvojo, bet kitur, kitomis (didžiosiomis) kalbomis – tai jau
išvažinėtos žemės. Pats su tuo dabar susiduriu ir nedaiktiškai, kai kokiu nors
rimtu literatūrologiniu klausimu pasiieškau medžiagos internetiškai. Kad ir
Šiaulių universiteto darbuotojams prieinamoje jungtinėje Norvegijos
universitetinių bibliotekų sistemoje, per kurią iš ten galima atsisiųsti
knygas, įvairiose „bazėse“ ir t. t.
Dėl to man labai keisti atrodo studentų, magistrantų, o kartais net kolegų literatūrologų paverkšlenimai, kad vienu ar kitu klausimu nesą medžiagos: nėra kuo, kaip sakoma, „remtis“. Esą ir daug. Tik ji nori būti su(si)rasta, išstudijuota, integruota, diskutuojama… Tekstų ir tekstų apie (literatūrinius, kultūrinius…) tekstus ir kontekstus, metatekstus, intertekstus, paratekstus, pretekstus… yra nesuskaičiuojama daugybė, lentynų lentynos, gigabaitų gigabaitai. Net imi kelti klausimą: ar beverta juos gausinti, jei vis viena neišvengiamai kartosiesi, bent jau metodologiškai, „strategiškai“. Kad ir rašydamas apie kokį lietuvio Juliaus Janonio eilėraštį. Savijauta: lyg būtum nesąmoninga apytikslė citata ar geriausiu atveju parafrazė iš kokio nors (ne)žinomo teksto.
2012 m . balandžio 21 d.
Dėl to man labai keisti atrodo studentų, magistrantų, o kartais net kolegų literatūrologų paverkšlenimai, kad vienu ar kitu klausimu nesą medžiagos: nėra kuo, kaip sakoma, „remtis“. Esą ir daug. Tik ji nori būti su(si)rasta, išstudijuota, integruota, diskutuojama… Tekstų ir tekstų apie (literatūrinius, kultūrinius…) tekstus ir kontekstus, metatekstus, intertekstus, paratekstus, pretekstus… yra nesuskaičiuojama daugybė, lentynų lentynos, gigabaitų gigabaitai. Net imi kelti klausimą: ar beverta juos gausinti, jei vis viena neišvengiamai kartosiesi, bent jau metodologiškai, „strategiškai“. Kad ir rašydamas apie kokį lietuvio Juliaus Janonio eilėraštį. Savijauta: lyg būtum nesąmoninga apytikslė citata ar geriausiu atveju parafrazė iš kokio nors (ne)žinomo teksto.
Etnografiškas mokslinimosi dokumentas
Špargalkos „poėmis“ atliktas prieš
pustrečių metų per latvių literatūros istorijos egzaminą lituanistų III kurse.
Pagáuta nusišpargalinimo metu.
Parašytas neigiamas pažymys ir taip „padaryta“ skola.
Dabar kai žiūriu – gi čia jau senoviška, t. y.
nekompiuterinė špargalka. Kitaip
tariant, jau kaip ir etnografinis dalykas. Gal reikės fakulteto muziejui
atiduoti: vis mokslinimosi kančių rezultatas-liudininkas-reliktas…
2012-04-18
Šiaulių savivaldybė, matuojant pastatais
Emigracijos ir demografinių duobių nugyvento-nustekento
miestuko, koks beliko Šiauliai,
valdininkija tebėra išsiplėtojusi per
keturis Šiaulių masteliais matuojant masyvius triaukščius pastatus
ir dar juose netelpa! Netikintys patys nuotraukoje susiskaičiuokite ir
pastatus, ir aukštus. Ištisas miesto centro kvartalas nuo Katedros iki
„Titnago“ spaustuvės! Be to, reikėtų nepamiršti, kad dar bent penki (!) savivaldybės skyriai dirba visiškai kituose pastatuose! (Tingėjau juos befotografuoti.) Gražu,
gražiau, gražiausia, - kaip rašė Lietuvos himno autorius.
Salduvė-2012
Atvelykio sekmadienį be poreikio kur nors tikslingai
nueiti, vaikščiojomės po Šiaulius, t. y. vaikščiojomės neįpareigojančiai. Užklydom
į Salduvę. Joje nebuvau buvęs nuo kokių 1986 ar 1987 metų. Graži smėlėta ir
pušynėta gamta visai šalia miesto, administraciškai dar miesto teritorijoje.
Puikus reljefas. Puikus Salduvės piliakalnis. Ir kaip kontrastas – baisus ap(si)leidimas.
Matosi nuplėštos lentelės, kurioje buvo kažkokia informacija, palikta žymė.
Gerokai apipuvę, o dar labiau aplūžę laiptai. Papėdėje išdegintos žolės lopas
visai prie pušyno. Kažkokių idiotų-per-brūkšnelį-vandalų paliktos dvi
keturračių vėžės iki pat viršukalnės pietinėje ir vakarinėje piliakalnio pusėse
(būtų mano valia, ant visų keturračių užklijuočiau didelius lipdukus: „Atsargiai,
važiuoja mažvaikis!“). Ėjimui kone nepritaikytas, nes nei žvyruotas, nei
akmenuotas, bet labiau akmenuotas takas nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki
piliakalnio. Perpildytos šiukšliadėžės. O svarbiausia – gi nė kiek nuo
sovietmečio nepakeista piliakalnio papėdės aplinka su baisiais betoniniais luitais,
likusiais nuo paminklo
sovietinei armijai laikų! Gali imti ir vėl iš naujo sovietinius baibokus
(at)statyti: bus kaip vos vakar nuimti. Nors tu ką daryk, niekaip nepatikėsiu,
kad tos reprezentaciškos vietos sutvarkymui, t. y. apvalymui nuo baisios
„betonizacijos“, per tiek metų nebuvo galima surasti lėšų minimumo. Kai tereikia
tik išardyti ir išvežti betoną, palyginti ir apsodinti po išvežimo
atsiversiančius lopus, kurių ne hektarai gi.
2012 m . balandžio 17 d.
Kita vertus, netoli nuo automobilių aikštelės, prie tako
stovi devyni pernai pastatyti stogastulpiai, skirti baltų gentims, kurie
traukia akį ir į Salduvės teritoriją įeinančiam apgaulingai žada kitus gerus reginius.
Tik imk ir džiaukis: gražu, sutvarkyta, mintis bent šiokia tokia yra. Bet kai
sužinai, kad organizavusiam tų stogastulpių istoriją nuo jų išskaptavimo iki
pastatymo, reikėjo per šiauliškius valdininkėlius kryžių kelius išvaikščioti,
kad leistų juos čia pastatyti, - visai ir liūdna, ir trūdna pasidaro.
Vienas įspūdis iš studentų konferencijos
ŠU Humanitarinio fakulteto 16-toje studentų konferencijoje,
Literatūrologijos sekcijoje vienas pranešimas buvo apie rusų ir lietuvių
autorių tekstus 5–6 klasių literatūros mokančiuose vadovėliuose, apie įvairius
tų tekstų sąryšius, apie tai, kad jie tematiškai ir problemiškai panašūs, kad
kelia ir sprendžia panašius klausimus ir t. t. Buvo nemažai nupasakojama,
kokie tie tekstai yra, kieno jie yra. Kaip galėjau susidaryti įspūdį, bene
labiausiai mėgstami tuose vadovėliuose yra tekstai á la Juknaitės proza: tokios sociopsichologinės-etinės istorijos
apie gyvenimo problemiškumą ir sunkį. Tada ir pagalvojau: pilna žiniasklaida
tokių istorijų. Jos tiesiog per kraštus iš visur verčiasi – tos nelaimingos
vaikystės, trauminiai išgyvenimai, psichologinės kolizijos, moraliniai
degradavimai ir siekiai pakilti etc. Bet… kuo čia literatūra dėta?
Literatūriškumas? Poetika? Estetika? Kaip vaiką galima (iš)mokyti literatūros,
nemokant literatūros esmės: literatūriškumo ir estetikos? Kalbos žaismo? Dar
pagalvojau: vietoj tokių istorijų, kurios gal tinka etikos ar psichologijos
pamokoms, galbūt geriau pasakyti mokiniams kokią iškalbingą metaforą ir ją
aiškintis. Ar žaidybinį neagresyvų anekdotą aiškintis, kad suvoktų vaikas
literatūros esmę, kuri ne papasakotoje istorijoje gi yra, o pačiame pasakojime
kaip kalbiniame akte. Aš sakau visa tai piktu žvilgsniu. Sakau piktu žvilgsniu – va ir aiškinkimės, kur čia
literatūriškumas. Žaidinkim kalbą. Žaidinkimės iš jos, o ne Mildažytės „Bėdų
turgaus“ lygio socio-psicho-moralines bėdas-problemas per literatūros pamokas
gvildenkim.
Tiesa, aš aiškiai visa tai absoliutinu, nes tų vadovėlių
neperžiūrėjau, tiesiog išsakau savo momentinį įspūdį vien tik iš to, ką
girdėjau; ir – rūpestį, nes mano sūnus už metų eis į 5-tą klasę, o iš jos,
žiūrėk, ir 6-toji nebetoli.
Kone fantastinė publicistika iš 1965 metų
Esame pripratę/pripratinti prie tokios šiuolaikinės
publicistikos ir žurnalistikos, kad, atrodo, niekas jau stebinti nebeturėtų.
Bet va pacituosiu, iš šių laikų pozicijos žiūrint, turbūt jau kone fantastinės publicistikos pavyzdį.
Pavyzdys lygiai lygiai 47 metų senumo iš „Lietuvos Komunistų partijos Šiaulių
miesto komiteto ir Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų Tarybos organo“
(t. y. iš tuomečio Šiaulių miesto laikraščio) „Raudonoji vėliava“, iš 1965
metų balandžio 11 dienos (sekmadienio) numerio 3-čio puslapio. Įsiskaitykit:
Mes dar tikimės
(Iš draugiškų
teismų veiklos)
Skaitoma kaltinamoji išvada. Salėje tyla. Susikaupę
klausosi statybos valdybos Nr. 63 Janulio vadovaujamos brigados
dirbantieji apie savo bendradarbį Zeferiną Žilinską. Jis – pravaikštininkas, be
saiko mėgstąs stikliuką, todėl daug kartų pabuvojęs išblaivinimo įstaigoje,
skriaudžiąs savo mažamečius vaikučius.
Valdyba vykdė darbus „Elnio“ kombinate. Ten buvo
pasiųstas ir Z. Žilinskas. Bet, užuot dirbęs, jis girtavo ir draugovininkų
buvo sulaikytas su litru naminės degtinės.
Manau, Žilinskas gerai pamena, kad su juo daug kartų
kalbėjosi kadrų skyriaus darbuotojai, administracija. Ir geruoju, ir piktuoju.
Ar padėjo? Ne. Viskas kaip nuo žąsies.
Gėda mums buvo teismo metu klausytis, kaip Zeferinas sakė
savimi nepasitikįs ir negalįs užtikrinti, kad daugiau negersiąs. Kalbėdamas,
tur būt, jis pamiršo darąs žalą ne vien sau, šeimai, bet ir savo draugams, su
kuriais kartu dirba.
Draugiškas teismas teisingai pasielgė, įspėdamas jį
paskutinį kartą. O mes, bendradarbiai, tikimės, kad Z. Žilinskas supras
savo klaidas ir pasuks tiesiu, sąžiningu keliu.
J. Kikilas,
darbininkas
Įdomu, koks tolimesnis pono Zeferino likimas? Pasuko jis „tiesiu,
sąžiningu keliu“ ar ne? Kažkodėl man atrodo, kad ne, nors, žinoma, galiu ir
klysti…
Ir darbininko J. Kikilo, parašiusio šį tekstuką (jei
tai nebuvo kokio redakcijos darbuotojo slapyvardis ir blefas), tolimesnis
likimas įdomus. Gal dar ko parašinėjo? Ir gal irgi tokia kone fantastine (šių
laikų akimis žiūrint) maniera.
„Lietuvių kalb. ir literatūros kabinetas“: 1958-tieji
Įdomu,
kas tas „Lietuvių kalb. ir literatūros kabinetas“? Kas jame vykdavo,
kokias funkcijas jis atliko? Kaip jis buvo susijęs su tuometine Lietuvių kalbos
ir literatūros katedra, kuriai tais
metais vadovavo Bronius Prėskienis? Reikėtų buvusio katedros vedėjo prof.
Br. Prėskienio išsiteirauti.
Sostinės metafizika
Į rankas pateko tokia keista Rustamo Rachmatullino knyga
„Dvi Maskvos, arba Sostinės metafizika“ (Рустам Рахматуллин, Две Москвы, или Метафизика столицы,
Москва: Издателство АСТ / Агенство «КРПА «Олимп», 2009), kuri anotacijoje
vadinama „mistiniu kelionių vadovu po sostinę“, t. y. po Maskvą.
Skaitant apima keliaprasmiškas jausmas. Viena vertus, knygoje iš tikrųjų daug
to, ką būtų galima vadinti tokia didžiarusiška ne kokio kvapelio „mistika“:
pats Maskvos kaip dieviško miesto apoteozavimas, išaukštinant Maskvą kaip
miestą, kuris esą atsiradęs iš „Dievo plano“, ir supriešinant ją su Peterburgu
kaip „caro plano“ miestu ir pan. („Maskva, kuri su Dolgorukiu gimė kūniškai, su
metropolitu Piotru užgimė Dvasioje“.)
Antra vertus, įdomus angažavimasis tam, kas
vadinama „metafizine kraštotyra“, kaip pastarosios dalį išskiriant „sakralinę
topografiją“, o literatūriniu „metafizinės kraštotyros“ instrumentu laikant
esė. Knyga ir parašyta laisvai eseistiškai.
Trečia vertus, kai pagalvoji, ko tik
neprirašyta kad ir apie mūsų Vilnių, pavyzdžiui, kaip apie teisėtą kultūros
sostinę 'nuo pat šio miesto pradžios', kaip apie miestą, kurio nei apimti, nei
paaiškinti nepajėgia istoriniai dėmenys (lyg Klaipėdą ar Kauną apimti ir
paaiškinti jie pajėgia), visai suprantama, gal net pateisinama darosi ir
minėtoji („viena vertus“ pastraipos) maskvietiška mistika.
Post scriptum
Post scriptum'as skirtas istorijai su
atsiradusiu, o vėliau ištrintu tinklaraščio įrašu užbaigti. Užbaigsiu ją citata
iš laikraščio „Šiaulių universitetas“. Taip sakant, jokių interpretacijų – vien
nuogas tekstas, iš kurio tiesiog patys darykitės išvadas apie
chiromantijos-chirologijos ir aukštojo valstybinio mokslo santykius „ant
Lietuvos“. Citata tokia:
Vaidotą Kanišauską [Matematikos ir informatikos fakultete
dirbantis docentas] daugelis pažįsta kaip chiromantą. Jis netgi studentams
dėsto pasirenkamąjį chirologijos kursą. Pasak matematiko, jo paties delne yra
ženklų, rodančių, kad jam svarbu turėti hobį. Istorija po chiromantijos –
didžiausia matematiko aistra.
(2012 m .
kovo 29 dienos numerio 5-to puslapio viršutinė publikacija)
Pa(si)aiškinimas šio internetinio kampo lankytojams
Prieš tai buvusį įrašą ištryniau, nes realiai pajutau ties juo besitvenkiant
juodus debesis. Žinoma, galėjau jo neištrinti ir taip likti, „tipo“, principingas,
bet tuomet veikiausiai būčiau turėjęs leistis į visokius aiškinimusis ir panašias
nemalonias procedūras. Pasvarstęs nutariau, kad toms procedūroms neturėčiau nei
laiko, nei noro, nei jėgų.
Kita vertus, pamačiau, kad: (a) net toks mažai
teskaitomas internetinis kampas kaip šis kartais turi tam tikrą poveikį (gal
tai nėra blogai); (b) kvailysčių ribos yra absoliučiai reliatyvizuotos
(tai labai blogai).
P. S. Labai atsiprašau tų, kurie ištrintajame įraše buvo parašę komentarus.
Filologas sociokultūro-antropologiškai
Visada
nepaprastai pasidžiaugiu, kai tenka kokiu nors tiesioginiu ar netiesioginiu
būdu susidurti su verslininku, biurokratu ar politiku, kuris turi kultūrinių
interesų. Tarkime, nesnobiškai skaito tikras knygas, klauso tikros muzikos,
žiūri režisūriškai tikrus filmus ar bet jau turi kokį kitą rimtai kultūrinį
hobi, „nuokrypį“. Kai už jo kostiumo, atstojančio luominę ritualinę kaukę,
sociokultūro-antropologiškai matau žmogų žmogiausią. Bet jei ir nematau,
didelės tragedijos iš to nedarau.
Ir
priešingai – didelio nusivylimo esu apimamas, jei tenka susidurti su kokiu
humanitaru, pavyzdžiui, filologu, kurio užmojai yra verslininkiški,
biurokratiški ar politikieriški. Kuris puikuojasi savo būstais, automobiliais,
rūbais, (re)prezentacinėmis padėtimis, (re)prezentacinėmis kelionėmis ir
panašiais medžiaginiais ir (re)prezentaciniais turėjimais. Kam jam Būga, Radauskas,
Greimas ar Kafka, – tada sociokultūro-antropologiškai pagalvoju. Ir nesuprantu:
kam?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)