Sostinės metafizika

Į rankas pateko tokia keista Rustamo Rachmatullino knyga „Dvi Maskvos, arba Sostinės metafizika“ (Рустам Рахматуллин, Две Москвы, или Метафизика столицы, Москва: Издателство АСТ / Агенство «КРПА «Олимп», 2009), kuri anotacijoje vadinama „mistiniu kelionių vadovu po sostinę“, t. y. po Maskvą.

Skaitant apima keliaprasmiškas jausmas. Viena vertus, knygoje iš tikrųjų daug to, ką būtų galima vadinti tokia didžiarusiška ne kokio kvapelio „mistika“: pats Maskvos kaip dieviško miesto apoteozavimas, išaukštinant Maskvą kaip miestą, kuris esą atsiradęs iš „Dievo plano“, ir supriešinant ją su Peterburgu kaip „caro plano“ miestu ir pan. („Maskva, kuri su Dolgorukiu gimė kūniškai, su metropolitu Piotru užgimė Dvasioje“.)

Antra vertus, įdomus angažavimasis tam, kas vadinama „metafizine kraštotyra“, kaip pastarosios dalį išskiriant „sakralinę topografiją“, o literatūriniu „metafizinės kraštotyros“ instrumentu laikant esė. Knyga ir parašyta laisvai eseistiškai.

Trečia vertus, kai pagalvoji, ko tik neprirašyta kad ir apie mūsų Vilnių, pavyzdžiui, kaip apie teisėtą kultūros sostinę 'nuo pat šio miesto pradžios', kaip apie miestą, kurio nei apimti, nei paaiškinti nepajėgia istoriniai dėmenys (lyg Klaipėdą ar Kauną apimti ir paaiškinti jie pajėgia), visai suprantama, gal net pateisinama darosi ir minėtoji („viena vertus“ pastraipos) maskvietiška mistika.

2012 m. balandžio 5 d.