Visada
nepaprastai pasidžiaugiu, kai tenka kokiu nors tiesioginiu ar netiesioginiu
būdu susidurti su verslininku, biurokratu ar politiku, kuris turi kultūrinių
interesų. Tarkime, nesnobiškai skaito tikras knygas, klauso tikros muzikos,
žiūri režisūriškai tikrus filmus ar bet jau turi kokį kitą rimtai kultūrinį
hobi, „nuokrypį“. Kai už jo kostiumo, atstojančio luominę ritualinę kaukę,
sociokultūro-antropologiškai matau žmogų žmogiausią. Bet jei ir nematau,
didelės tragedijos iš to nedarau.
Ir
priešingai – didelio nusivylimo esu apimamas, jei tenka susidurti su kokiu
humanitaru, pavyzdžiui, filologu, kurio užmojai yra verslininkiški,
biurokratiški ar politikieriški. Kuris puikuojasi savo būstais, automobiliais,
rūbais, (re)prezentacinėmis padėtimis, (re)prezentacinėmis kelionėmis ir
panašiais medžiaginiais ir (re)prezentaciniais turėjimais. Kam jam Būga, Radauskas,
Greimas ar Kafka, – tada sociokultūro-antropologiškai pagalvoju. Ir nesuprantu:
kam?
Matyt, laisvalaikiu jūsų paminėtasis verslininkas taip pasiilsi nuo pinigų pasaulio, nuo materialiosios erdvės, o filologas, atsiragavęs dvasinės duonos, griebiasi apčiuopiamo, materialaus šiaudo - kad nepaskęstų kultūriniuose meno vandenyse
AtsakytiPanaikintiGal ir taip. Blogiausia tokiais atvejai tai, kad toks filologas tikrai nepaskęsta kultūriniuose ar meno vandenyse, bet visiškai ir galutinai paskęsta būstų, automobilių, reprezentacinių padėčių... verpetuose. Tai, deja, kažkaip dėsninga
Panaikinti