„… auklėjami žmonės, kurie gyvens komunizmo sąlygomis“

„Komunistinės visuomenės žmogus turi pasižymėti aukšta kultūra. Vienas iš žmogaus kultūringumo požymių – taisyklinga, vaizdinga, raiški kalba, Tarybinėje mokykloje auklėjami žmonės, kurie gyvens komunizmo sąlygomis. Todėl, auklėjant ateities žmogų – formuojant vispusiškai išlavintą asmenybę, būtina didelį dėmesį skirti jo kalbos ugdymui.“

/V. Baškys „Mokinių kalbos ugdymo klausimu“; p. 18/

„1. Viena iš svarbiausiu pedagoginių problemų, susijusių su komunistinės pasaulėžiūros formavimusi, yra žinojimo perėjimo į įsitikinimus problema. Tiktai tada, kai žinios tampa tvirtais asmeniniais įsitikinimais (ypač pasaulėžiūros idėjos), galima sukurti aiškią pasaulėžiūrą, kuri apsprendžia žmogaus elgesį.“

/A. Kaprašovas „Žinojimo perėjimo į įsitikinimus klausimu“; p. 14/

„4. Geresniam gamybinių fondų panaudojimui daug įtakos turi darbo drausmė. Miesto įmonėse neišgyvendinti darbo drausmės pažeidimai. Taip 1966 m. metalo apdirbimo įmonėse prastovėta 12140 valandų ir padaryta 1140 dienų pravaikštos. Tam tikra dalimi įtakos turi ir išdirbio normų įvykdymas. 1966 m. išdirbio normų neįvykdė „Vairo“ gamykloje 92, precizinių staklių gamykloje – 19, televizorių gamykloje – 71 ir eksperimentinėje elelktrokonstrukcijų gamykloje – 112 darbininkų.“

/V. Bendikas „Pagrindiniai fondai ir jų panaudojimas Šiaulių miesto metalo apdirbimo įmonėse“; p. 5/

2012-06-30

Apie simuliacijas

Apie simuliacijas ir fantomus, apie sušmėklinimą ir blefavimą, apie „tyčinius“ ir „netyčinius“ simuliuotojus žr. čia (© „Šiaulių kraštas / Atolankos“).

2012-06-30

Faustas ir ketvirtis amžiaus

– tai mano diplominio darbo pirmame lape išspausdinti Goethes Fausto žodžiai apie „akimirką žavingą“. Lyg koks viso darbo moto. Anais laikais taip pradėti diplominį buvo kiek neįprasta, gal net visai neįprasta. Pamenu, rašiau labai užsidegęs, visas tiesiog įsikniaubęs į tą rašymą, pavadintą „Faustiškojo personažo tradicija ir lietuvių bei latvių proza“. Vėliau dalį diplominio publikavau „Moksle ir gyvenime“, už tą publikaciją dar teko kažkokia redakcijos skiriama ‚jaunojo mokslininko‘ premija, tad summa summarum… jaučiausi lyg toks visai pusėtinas faustiškosios problematikos specialistas. O naivybe!

Nuo to laiko, nuo diplominio gynimo praėjo lygiai ketvirtis amžiaus (1987–2012).

– tai Churgino versto Goethes „Fausto“ pirmosios dalies pirmojo monologo ištrauka. Tik dabar pradedu aiškiai susigaudyti, kad tada, diplominio laikais, nieko apie faustiškus reikalus nesupratau, kad norint juos nors minimaliai suprasti, reikia bent kiek panašios patirties, bent kiek panašių išgyvenimų, bent kiek panašaus amžiaus. Norint suprasti ne formaliai literatūrologiškai, bet iš tikrųjų, iš vidinės faustiškumo esaties.

Prisipažinsiu: į šiuos prisiminimus-pasvarstymus mane atbloškė neseniai pirmą kartą matytas Sokurovo „Faustas“, kuris iš daugybės priešgėtiškų ir pogėtiškų faustiškų kūrinių, mano nuomone, yra vienas įtaigiausių, paveikiausių.

2012-06-28

Iš latvių poezijos

[Visus vertimus skaityti čia.]

Jānis Elsbergs

Pratimas

1. išeik į kiemą

atsistok

2. užsimerkdamas

lėtai pakilk į orą

truputį virš medžių viršūnių

3. lengvai pasisūpuok

vėjelio dvelksmo

ritmu

4. lėtai nusileisk ant žemės

truputėlį kairiau

pakilimo vietos

5. dar akimirką kitą

neatsimerk

2012-06-26 

Šventas vanduo

Šventintas vanduo.

Palikimas-prisiminimas iš senelių.

Turbūt svarbiausia šiame palikime-prisiminime – močiutės, tebaigusios, atrodo, tik tris klases, ranka rašytas užrašas ant buteliukų (senelis rašyti beveik nemokėjo – gal išskyrus savo parašą, – tad nieko ir nerašydavo, bet „slebizavodamas“ skaitydavo, pvz., maldaknygę, vietinį laikraštį).

Būkit visi pašventinti!

2012-06-25

Tuščiagalvystė prieš Jonines

Nekaip, tiksliau, visai prastai jaučiuosi, kai kūrybingumas, gebėjimas rašyti tekstus smunka iki nulinio ar ir dar blogiau (kaip dabar). Rašyti reikia, nes darbas toks, visokie planai, įpareigojimai ir įsipareigojimai neleidžia atsipalaiduoti. Dar blogiau – kadangi darbas toks, rašyti reikia sistemingai, kone nuolatinai, kone kas dieną ar net kas dieną. Bet va eina ateina diena, kaip šiandien, kai įpuoli į visišką duobę: galvoje tuščia, minčių, asociacijų, „kabliukų“, planų… nieko o nieko joje nėra.

Tai dabar ir rašau tik tam (įveikdamas baisų vidinį pasipriešinimą, t. y. per prievartą), kad įsitikinčiau, ar aš tokiomis dienomis galiu sakinį suregzti, logišką sakinių eilę surikiuoti, pasižiūrėti, kas yra – darosi ar nesidaro – rašant, kai nieko galvoje nėra. Turiu pripažinti, kad nesidaro kone visiškai nieko. Nėra tos grandinės: mintis-sakinys 1A, mintis-sakinys A2B, mintis-sakinys B3C, mintis-sakinys C4D…, nėra proceso, kai esamame sakinyje jau yra grūdas būsimam, o pastarajame užsilaiko kažkoks praėjusio sakinio lukštas.

Todėl su džiaugsmu priimu tą Dievo dovaną, kuri vadinasi Joninės, ar dievų dovaną, kuri vadinasi Rasos šventė, ar man artimą šiaurinių kaimynų dievų dovaną, kurį vadinasi Lyguo šventė, Jāņu diena, ir, susikrovęs daiktus, išvažiuoju su visa šeimyna iki rytojaus vakaro švęsti į padubysio erdves. Tikėdamasis, kad jonai, rasos, janiai ar deivė Lyga bei paparčio žiedo šviesa sugrąžins darbingumą. Jei ne, bent linksmai gamtoje laiką praleisiu, ir visiems linksmybės linkiu!

Aleksandro Apsyčio pieštas atvirukas „Līgsmus Līgo svētkus!“ (1937)

2012-06-23

* Reklama

Ką tik išleistas naujas Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto žurnalo numeris: Inter-studia humanitatis. Nr. 13. Literatūros laukuose ir anapus jų, sudarytojas Vigmantas Butkus, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2012, 234 p.

Turinys

Vigmantas Butkus. Pratarmė

Straipsniai

Literatūros skaitymo kryptys ir modeliai

Aušra Jurgutienė. Georges‘o Poulet skaitymo fenomenologija

Ramutė Dragenytė. Literatūros istorijos raida ir modeliai

Literatūros istorija: artimesnioji

Gintautas Mažeikis. Išlaisvinantis paribių sąmoningumas Jurgos Ivanauskaitės ir Ričardo Gavelio romanuose

Mindaugas Grigaitis. Jurgio Kunčino Glisono kilpa: pasaka apie troškiniu virtusį romaną

Ramūnas Čičelis. Žemė – žmogaus „tęsinys“ (Justino Marcinkevičiaus Vienintelė žemė ir Jono Meko „Tarp ramumos ir vėjo“)

Jurgita Ratkevičienė. Jono Avyžiaus romanų recepcija skirtingų ideologijų kontekste

Literatūros istorija: tolimesnioji

Alma Lapinskienė. Tarpukario Vilniaus lietuvių ir baltarusių proza: paveldėtasis kūrėjo rūpestis

Gintaras Lazdynas. Kultūrinės įtakos pėdsakai Anykščių šilelyje

Ramūnas Šilis. Kūno fenomenas Ivano Gončiarovo prozoje

Literatūra religijos link

Juldita Nagliuvienė. Meno kūrinio gimimas iš „rusiškos dvasios“. Rainerio Maria Rilke‘s Valandų knygos pirmoji dalis „Apie vienuolišką gyvenimą“: tarp formos ir pro-formos

Dalia Jakaitė. Krikščioniškos mistikos tradicija Antano Vaičiulaičio prozoje

Dainius Sobeckis. Kairos ir chronos laikas Leonardo Andriekaus poezijoje

Recenzijos

Nerijus Brazauskas. Kalbėjimo menas, arba trys recenzento teiginiai (apie Viktorijos Daujotytės Kalba ir jos menas. Filologiniai tyrimai ir patyrimai)

Vytautas Bikulčius. XX amžiaus lietuvių modernistinio romano pjūvis (apie Nerijaus Brazausko XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės)

Vigmantas Butkus. Demitologizuoti Pilėnus (apie Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda)

2012-06-21

Šiaulių gatvių pavadinimų poetika

Kaip miesto žemėlapyje, miesto plane galima „perskaityti Šiaulius“? Jei žiūrėtume tik į „stambiąją“ matricą, į mažiausiai kintančius ar ir visai nekintančius tekstinius to plano vienetus – tik į gatvių pavadinimus, visiškai nekreipdami dėmesio į bėglų įmonių ir įmonėlių, firmų ir firmelių pavadinimų margumyną. Ką pamatytume tokiu perskaitymu? Kokį estetinį (pavadinkime jį taip) vaizdinį susidarytume?

Apsiribokime sąlyginai centrine miesto dalimi, pavyzdžiui, išvesdami tos dalies ribas šių gatvių kontūrais, kurie tą centrinę dalį ir apgaubtų: Ežero, Tilžės, Aukštoji, Dvaro, Liepų, J. Basanavičiaus, Birutės, S. Daukanto, Dubijos ir vėl Ežero. Aišku, galima pasirinkti ir kitokią konfigūraciją, bet šiuo atveju kokie nors tikslūs rėmai nėra labai svarbu, o ir vargu ar kokius nors ne administraciškai, bet iš esmės tikslius centrinės miesto dalies ir jos priekraščių rėmus būtų taip paprasta nusistatyti.

Šioje mano apsibrėžtoje teritorijoje yra, jei skaičiuodamas nesuklydau, 65 gatvės (įskaitant ir tas, kuriomis vedžiau ribas). Ne visos tos gatvės vadinamos gatvėmis, pasitaiko po vieną kitą ir prospektą, aikštę, alėją, taką ar skersgatvį, bet toks skirstymas mums neturėtų rūpėti, nes svarbiausia pavadinimų poetikoje yra pats pavadinimas, pats tikrinis žodis, o ne tai, gatvę, skersgatvį ar aikštę jis žymi. Pavadinimus aš suskirsčiau į šešias grupes (jas vardiju pavadinimų mažėjimo tvarka): 1) gatvės, pavadintos pagal kokius nors toponimus (vietovardžius, hidronimus ir pan.); 2) gatvės, pavadintos rašytojų pavardėmis arba slapyvardžiais; 3) gatvės, pavadintos pagal vienokį ar kitokį augalą, augalų grupę; 4) gatvės bendrais, abstrakčiais ar proginiais pavadinimais; 5) gatvės, kurių pavadinimai atspindi kokias nors vietines realijas (geografines, istorines ir pan.); 6) gatvės, pavadintos žymių žmonių (ne rašytojų) vardais ar pavardėmis.

Nustebino Šiaulių centro gatvėvardinis „įliteratūrinimas“, nes net 11 gatvių, tiesa, dauguma iš jų mažos, savo pavadinimais pagerbia rašytojus, dauguma kurių su Šiauliais biografiškai visai ar beveik visai nesusiję. A. Mickevičius, S. Daukantas (jis tiek pat, gal net daugiau rašytojas, kiek istorikas), Maironis, Miglovara, Žemaitė, P. Višinskis, J. Biliūnas, J. Janonis, L. Gira, P. Cvirka, Salomėja Nėris – visas klasikos žvaigždynas, į kurį nežinia kaip ir kodėl patekęs L. Gira, turbūt likęs iš sovietmečio kaip gerokai „pasovietinta“ relikvija. Miglovara irgi anaiptol ne pirmo ryškio rašto žmogus, bet bent jau jo sąsajos su Šiauliais nekelia klausimų. O iš pirmo žvilgsnio juk nė nepagalvotum, kad gatvėvardiškai Šiauliai tokie „literatūriški“, tokie literatūriškai intertekstualūs, ar kaip čia pasakyti.

Apsibrėžtame rate dar kelios žymių žmonių, bet jau nebe rašytojų vardus ir pavardes turinčios gatvės: nuo Vytauto ir Birutės iki J. Basanavičiaus ir pirmo žuvusio Lietuvos savanorio P. Lukšio, iki S. Šalkauskio ir Grafo Zubovo. Pastarieji du tai šiauliečiai, o Vytautas ir Birutė – matyt, iš inercijos, kaip populiarusis mineralinis vanduo, kaip sovietmečiu neatskiriamieji K. Marxas ir F. Engelsas.

Gausiausia pavadinimų grupė (jų suskaičiavau keliolika, atrodo, penkiolika) – vietovardiniai ir vandenvardiniai pavadinimai. Čia jau asortimentas platus: pagerbtos ir žinomos vietos (Vilniaus, Tilžės, Trakų, Lydos, Palangos, Vilijos, Dainavos gatvės), ir vietiniai buvę ar esami vandens telkiniai, gyvenvietės (Rūdės, Talšos, Ginkūnų gatvės), ir visai eiliniai, nežinia, kaip su Šiauliais susiję Lietuvos miesteliai (Salantų, Papilės gatvės). Pavadinimų logika, juos suteikiant, matyt, kažkokia buvo, kai kur ji net visai akivaizdi: Vilniaus gatvė veda į Vilnių, o Tilžės – į Tilžę, bet čia ne apie jų logiką, o apie jų poetiką. Man imponuoja, kad užgriebiama ne tik Lietuva, bet ir Mažoji Lietuva (Tilžės, Gumbinės gatvės), ir LDK (Lydos gatvė). Lyg tokia sumažinta buvusi didžioji Lietuva nedideliame Šiaulių plote išsidėstytų.

Dar į atskirą grupelę išskyriau gatves, kurių pavadinimai atspindi kokias nors vietines šiauliškes realijas. Tų gatvių pavadinimai man primena konkrečiąją poeziją, nes yra tarytum kokios nors akivaizdybės iškaba: Ežero gatvė eina ežero link ir apsukui jį, Pakalnės gatvė yra pakalnėje, Parko gatvė – prie parko, Stoties – prie stoties, o Dvaro gatvė veda pro (buvusį) dvarą… Bene labiausiai argumentuotas ir motyvuotas S. Šalkauskio gatvės pavadinimas: ji eina pro buvusias Šalkauskių žemes, pro jų namus ir kone atsiremia į filosofo S. Šalkauskio kapą senosiose miesto kapinėse. Su tokiais pavadinimais viskas paprasta ir aišku. Paprasta ir informatyvu. Paprasta ir su skoniu.

To niekaip nepasakysiu apie daugelį likusių dviejų išskirtųjų grupelių gatvėvardžių. Turbūt nieko nėra banaliau už gatves, alėjas, prospektus ar aikštes kokiais nors abstrakčiais, bendrais pavadinimais. Aušros, Varpo, Prisikėlimo, Draugystės. Kaip ir tose gatvėse (aikštėse, alėjose, prospektuose) stovintys kokie nors akcentai paprastai būna arba banalūs, arba ideologizuoti. Abstrakcijoje nėra materijos, už ko lokaliai „užsikabinti“, paprastai nėra kaip adekvačiai prisitaikyti prie vietinės specifikos. Nebent (!)… nebent paties miesto centro topografinį „įtekstinimą“ labai aiškiai ir nedviprasmiškai susaistytume su tautos „prisikėlimą“ (aikštė) žymėjusiais „Aušros“ (alėja), „Varpo“ (gatvė) leidiniais, t. y. su XIX a. pabaiga, su nacionaliniu atgimimu, jį visaip – ne tik ana beveide, nefunkcionalia „Aušros“ skulptūra – iš(si)ryškindami. Tada susidarytų tam tikras prasmingesnis erdvinis naratyvas. Bet tada gatvėvardžius gal ir reikėtų oficialiai koreguoti: Aušros alėją pervadinti į „Aušros“ alėją, o Varpo gatvę – į „Varpo“ gatvę? Nors gal ir ne…

Suskaičiavau gal dešimt gatvių augalų pavadinimais, permečiau akimis jų topografiją ir nusprendžiau, kad tokie gatvėvardžiai turbūt gimsta vien iš idėjų stygiaus municipalinėse galvose. Nėra idėjų – še tau Liepų ar Dobilo gatvės, dar nėra idėjų – še tau Putinų ar Alyvų gatvės, dar vis nėra idėjų – še tau Topolių ar Šermukšnių gatvės, vis dar ir dar nėra idėjų – turėkis Rūtų gatvę ar pagaliau irgi kažkuria prasme „augalinę“ Vaisių gatvę. Augalų daug, visam miestui pakaks ir dar šimtais liks. Netikėtai vykusi tos „augalinės beidėjystės“ išimtis yra nebent Kaštonų alėja su tikrais, ten net fundamentaliais ir fundamentaliai būtinais kaštonais.

Vienas gražiausių pavadinimų man (bet čia jau mano labai subjektyvi nuomonė) – Žvejų skersgatvis. Jis nuvinguriuoja nuo vyskupijos kalvelės ežero ir Ežero gatvės link: lyg rodydamas, kad žvejų ir turi eiti kažkur prie vandens.

Kas galvoja, kam suteikta teisė ir atsakomybė galvoti pavadinimus, gatvėvardžius, matyt, turėtų rimtai susimąstyti ir apie jų poetiką, apie estetinę jų pusę, turėti galvoje visą topografinį-estetinį jų tinklą, kuris ne totalitarinėje šalyje, žinoma, niekada nebus koks nors vienasluoksniškai tolydus, bet vertėtų stengtis, kad tame tinkle neatsirastų banalių – baltųjų – dėmių.

2012-06-20

Blogeriavimas

Šiandien buvau pasveikintas su Tarptautine blogerių diena. Nežinau, kodėl ta diena yra būtent šiandien, birželio 14-tą, nežinau jos simbolikos, jos tradicijų (jei tokių yra), iš viso nieko apie ją nežinau, išskyrus tokios „proginės“ dienos buvimo faktą – ir tai vien todėl, kad kito blogerio su ta diena, kaip sakiau, buvau pasveikintas.

Pradėjau galvoti, kas yra blogeriavimas: man ir apskritai? (Tiesa, blogas, blogeris, blogeriavimas rašysiu – atleiskit, kalbininkai, – bet be jokių išskyrimų, kursyvų, kabučių; tebus tas žodis bent čia ir bent šiandien įteisintas nors gal ir „neteisėtas“.)

Kai blogeriauju, jaučiuosi laisvas, nors ir atsakingas. Galiu laisvai kaitalioti svarstomas temas ir problemas, galiu iš viso jokių temų-problemų nesvarstyti, bet tik pasidalyti atsiminimais, fotovaizdais, įspūdžiais, pojūčiais… Joks redaktorius, kaip spaudoje, ir joks publikacijų registruotojas, kaip darbinėse ataskaitose, tarkime, už mokslinius publikavimus, nekreipia mano minčių viena ar kita vaga, nedisciplinuoja vienokiu ar kitokiu žanru. Blogeriavimas suteikia tokią žanrinę laisvę, apie kurią kitur gali tik pasvajoti: nuo neįpareigojančios frazės ar mažutės replikėlės kaip blogo žanrų iki išsamaus straipsnio – irgi kaip blogo žanro. Žinoma, rašyti knygą čia būtų kebliau, bet ir tai įmanoma (tokių pavyzdžių, kiek žinau, yra), tiesiog reikėtų tęstinius tekstus skelbti tokia virtine, kuri pamažu jungtųsi-susidėliotų į visumą.

Šiaip, matyt, blogeriavimas yra labiausiai ne kas kita, kaip hobis. Ir turbūt hobis tokių sėslių ir „uždarbastalinių“ žmonių kaip aš. Kitiems patinka judresni laisvalaikio užsiėmimai kaip hobis. Beje, ir aš apie tokį judresnį jau senokai galvoju, bet kolei kas tenkinuosi treniruoklio, stovinčio už kelių metrų nuo kompiuterio tik maždaug kassavaitiniu pamynimu, neperkeldamas savo tingios judrystės į sporto salę, klubą ar gryną orą.

Kad ir ne visai tikslingai „pašaudžius“ internete po įvairiausius blogus, žinoma, po neblogus blogus (patinka man šis žodžių žaismas), galima surasti tokių tekstų, kurie ir suteiks netikėtos, pravarčios, žiniasklaidoje neaktualizuojamos informacijos, ir bus įtaigūs, sugestyvūs, sklandūs skaityti. Blogų ir blogerių įvairovė yra taip pat sunkiai nusakoma kaip lengvai yra nusakoma populiarių žiniasklaidos priemonių panašybė viena į kitą.

Blogeriavimas, bent jau man, kažkaip neleidžia „užsiciklinti“ kokiu nors tematiniu ar panašiu požiūriu. Bloge rašydamas galiu laisvai kaitalioti rakursus ir „registrus“ (stilistinius, teminius, žanrinius etc.), o tai man priimtina, nors yra ir puikiausių, tiesiog nuostabių visokį vientisumą išlaikančių blogų.

Nežinau, kiek laiko ir kokiu intensyvumu dar blogeriausiu, nes apskritai žmogus apie savo ateitį turbūt mažai žino. Bet kiek tai besitęstų, penkmetį, metus ar tik du-tris mėnesius, pats sau pasižadu tai daryti nuoširdžiai ir neforsuotai, t. y. blogeriauti tik esant natūraliam vidiniam poreikiui.

P. S. Būtent šiandien, blogerių dieną, vienas šio blogo įrašas pirmą kartą pateko į „stacionarią“ internetinę žiniasklaidą kaip nuomonė-komentaras. Džiaugiuosi. Ir dėl to, kad pateko (tai laikau apskritai blogerystės šiokiu tokiu menku papildomu pripažinimu), ir dėl to, kad pateko į šiaulietišką portalą, nes ir šis maniškis blogas yra kryptelėtas šiaulietiškai-regioniškai.

2012-06-14

„Miesto politika“ kaip posakis-šmėkla

Miesto politikoje nebematyti autoritetų (vartoju tą žodį ne kriminaliniame pasaulyje paplitusia, bet tikrąja prasme), nebematyti aiškesnių lyderių – nebematyti idėjų generatorių, o tik monotoniškas užsikirtusios valdininkiškos-biurokratinės mašinerijos dundenimas. Miesto politikoje nebematyti savo ideologinį ar panašų veidą turinčių partijų, savito braižo politine veikla užsiimančių partijų skyrių, o tik bendro intereso draugų sambūriai, tik koaliciškai susicementavusi kibi, klampi, beveidė daugumos masė. Miesto politikoje nebematyti miesto vadovo, turinčio galvoje bent du-tris ėjimus į priekį, turinčio viziją, idėjų ir toms idėjoms alternatyvių idėjų, o tik ūkvediška – pavyzdžiui, didelio pastato ūkvedžio prasme – „čia pakalti, čia padažyti“ veikla. Miesto politikoje nebematyti politikos, nebematyti galinčių atnaujinti paradigmas, nebematyti politinių-strateginių tikslų ir uždavinių kėlimo bei sprendimo, o tik taktinių-ūkinių-einamųjų klausimėlių gvildenimai, daugiausia savininkiški, tik šiukšlių išvežimo lygio svarstymai, tesuvokiant tą lygį kaip patį svarbiausią bei aukščiausią, bet ir su tuo lygiu nesusitvarkant, nesugebant vasarą net žolės palei gatves nušienauti, o žiemą gatvių deramai nuvalyti. Miesto politikoje nebematyti alternatyvų, nebematyti (bent artimiausiu metu, o tai blogiausia!) ir perspektyvų. Net nebematyti galimybės adekvačiai vartoti žodžių junginį „miesto politika“, nes antrasis to junginio dėmuo „politika“ miesto tikrovėje nebeegzistuoja, nebeturi denotato, nebeturi turinio: žodžių junginys „miesto politika“ yra tapęs posakiu-vaiduokliu, posakiu-šmėkla, gailiai menančia laikus, kai dar turėjo kūną.

2012-06-11 

Ideologinė vaikystė

Kai II klasėje rašydavai, ką diktuoja, gi negalvodavai, ką rašai, o tau tuo metu jau ir pumpuodavo „Partiją ir Viriausybę“. Ir Leniną, žinoma.

Tai 1974 m. gegužė Užvenčio vidurinėje mokykloje.

2012-06-03