Faustas ir ketvirtis amžiaus


– tai mano diplominio darbo pirmame lape išspausdinti Goethes Fausto žodžiai apie „akimirką žavingą“. Lyg koks viso darbo moto. Anais laikais taip pradėti diplominį buvo kiek neįprasta, gal net visai neįprasta. Pamenu, rašiau labai užsidegęs, visas tiesiog įsikniaubęs į tą rašymą, pavadintą „Faustiškojo personažo tradicija ir lietuvių bei latvių proza“. Vėliau dalį diplominio publikavau „Moksle ir gyvenime“, už tą publikaciją dar teko kažkokia redakcijos skiriama ‚jaunojo mokslininko‘ premija, tad summa summarum… jaučiausi lyg toks visai pusėtinas faustiškosios problematikos specialistas. O naivybe!

Nuo to laiko, nuo diplominio gynimo praėjo lygiai ketvirtis amžiaus (1987–2012).

– tai Churgino versto Goethes „Fausto“ pirmosios dalies pirmojo monologo ištrauka. Tik dabar pradedu aiškiai susigaudyti, kad tada, diplominio laikais, nieko apie faustiškus reikalus nesupratau, kad norint juos nors minimaliai suprasti, reikia bent kiek panašios patirties, bent kiek panašių išgyvenimų, bent kiek panašaus amžiaus. Norint suprasti ne formaliai literatūrologiškai, bet iš tikrųjų, iš vidinės faustiškumo esaties.

Prisipažinsiu: į šiuos prisiminimus-pasvarstymus mane atbloškė neseniai pirmą kartą matytas Sokurovo „Faustas“, kuris iš daugybės priešgėtiškų ir pogėtiškų faustiškų kūrinių, mano nuomone, yra vienas įtaigiausių, paveikiausių.

2012-06-28

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą