„Miesto politika“ kaip posakis-šmėkla


Miesto politikoje nebematyti autoritetų (vartoju tą žodį ne kriminaliniame pasaulyje paplitusia, bet tikrąja prasme), nebematyti aiškesnių lyderių – nebematyti idėjų generatorių, o tik monotoniškas užsikirtusios valdininkiškos-biurokratinės mašinerijos dundenimas. Miesto politikoje nebematyti savo ideologinį ar panašų veidą turinčių partijų, savito braižo politine veikla užsiimančių partijų skyrių, o tik bendro intereso draugų sambūriai, tik koaliciškai susicementavusi kibi, klampi, beveidė daugumos masė. Miesto politikoje nebematyti miesto vadovo, turinčio galvoje bent du-tris ėjimus į priekį, turinčio viziją, idėjų ir toms idėjoms alternatyvių idėjų, o tik ūkvediška – pavyzdžiui, didelio pastato ūkvedžio prasme – „čia pakalti, čia padažyti“ veikla. Miesto politikoje nebematyti politikos, nebematyti galinčių atnaujinti paradigmas, nebematyti politinių-strateginių tikslų ir uždavinių kėlimo bei sprendimo, o tik taktinių-ūkinių-einamųjų klausimėlių gvildenimai, daugiausia savininkiški, tik šiukšlių išvežimo lygio svarstymai, tesuvokiant tą lygį kaip patį svarbiausią bei aukščiausią, bet ir su tuo lygiu nesusitvarkant, nesugebant vasarą net žolės palei gatves nušienauti, o žiemą gatvių deramai nuvalyti. Miesto politikoje nebematyti alternatyvų, nebematyti (bent artimiausiu metu, o tai blogiausia!) ir perspektyvų. Net nebematyti galimybės adekvačiai vartoti žodžių junginį „miesto politika“, nes antrasis to junginio dėmuo „politika“ miesto tikrovėje nebeegzistuoja, nebeturi denotato, nebeturi turinio: žodžių junginys „miesto politika“ yra tapęs posakiu-vaiduokliu, posakiu-šmėkla, gailiai menančia laikus, kai dar turėjo kūną.

2012-06-11 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą