Miesto politikoje nebematyti autoritetų (vartoju tą žodį ne kriminaliniame pasaulyje paplitusia,
bet tikrąja prasme), nebematyti aiškesnių lyderių – nebematyti idėjų
generatorių, o tik monotoniškas užsikirtusios valdininkiškos-biurokratinės
mašinerijos dundenimas. Miesto politikoje nebematyti savo ideologinį ar panašų
veidą turinčių partijų, savito braižo
politine veikla užsiimančių partijų skyrių, o tik bendro intereso draugų
sambūriai, tik koaliciškai susicementavusi kibi, klampi, beveidė daugumos masė.
Miesto politikoje nebematyti miesto vadovo, turinčio galvoje bent du-tris
ėjimus į priekį, turinčio viziją, idėjų ir toms idėjoms alternatyvių idėjų, o
tik ūkvediška – pavyzdžiui, didelio pastato ūkvedžio prasme – „čia pakalti, čia
padažyti“ veikla. Miesto politikoje nebematyti politikos, nebematyti galinčių atnaujinti
paradigmas, nebematyti politinių-strateginių tikslų ir uždavinių kėlimo bei
sprendimo, o tik taktinių-ūkinių-einamųjų klausimėlių gvildenimai, daugiausia
savininkiški, tik šiukšlių išvežimo lygio svarstymai, tesuvokiant tą lygį kaip
patį svarbiausią bei aukščiausią, bet ir su tuo lygiu nesusitvarkant,
nesugebant vasarą net žolės palei gatves nušienauti, o žiemą gatvių deramai
nuvalyti. Miesto politikoje nebematyti alternatyvų, nebematyti (bent
artimiausiu metu, o tai blogiausia!) ir perspektyvų. Net nebematyti galimybės
adekvačiai vartoti žodžių junginį „miesto politika“, nes antrasis to junginio
dėmuo „politika“ miesto tikrovėje nebeegzistuoja, nebeturi denotato, nebeturi turinio:
žodžių junginys „miesto politika“ yra tapęs posakiu-vaiduokliu, posakiu-šmėkla,
gailiai menančia laikus, kai dar turėjo kūną.
2012-06-11
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą