PA-DĖSTYTI (minidramaturginis etiudas)

LAIKAS: 1999 metai.

VIETA: Provincijos universitetas.

INTRIGA: Būsimiems pradinių klasių mokytojams literatūros dalykų (literatūros mokslo įvado, vaikų literatūros, dar kažkokio) dėstymą siekta operatyviai perduoti Pedagogikos fakulteto lietuvių kalbos metodikų ir panašiems edukologinės pakraipos specialistams. Buvau dar apyjaunis ir naivus, nepatyręs, visai neseniai pradėjęs dirbti literatūros katedros vedėju. Tad sukėliau nedidelį skandalą, sakydamas, kad studentus universitete turėtų mokyti bent šiokie tokie dalykų profesionalai, o ne bet kas, kas „bent maždaug iš tos srities“. Minimos metodikų katedros vedėja net įsižeidusi man pasakė: „Na jau, Butkau, negi aš negalėčiau padėstyti kokios vaikų literatūros.“

ESMĖ: Taip, padėstyti būtų galėjusi. Ši raiška ir perteikia koncepciją, požiūrio esmę: pa-dėstyti. Kaip ir aš kokį nors kalbos metodikos dalyką būčiau galėjęs pa-dėstyti, bet ne dėstyti.

[IŠVADĄ pasidaryk pats.]

2019-12-18

Skaitinys apie akademinę etiką

Siūlau skaitinį. Tikiuosi, kad jis išsklaidys neaiškumus ir atsakys į visus klausimus, jeigu tokių dėl šios ŠU literatams (sykiu ir man) bei visam ŠU, mano nuomone, labai gėdingos istorijos dar kas nors iš šiauliečių kolegų turėjo.

Tai – „LR Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus dr. Vigilijaus Sadausko 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. SP-27 ‘Dėl Irenos Baliulės akademinės etikos pažeidimų’“:

http://www.etika.gov.lt/wp-content/uploads/2014/05/SP-27_2017.pdf

Sykiu pasvarstydamas, jog taip, vėlgi – mano nuomone, nutinka tokiais atvejais, kai klaida yra ne pri(si)pažįstama (su to pri(si)pažinimo sąlygojamomis adekvačiomis pasekmėmis), bet įvairiais būdais bei priemonėmis neigiama. Ir linkėdamas, kad Lietuvai jubiliejiniai 2018-ieji ir jai, ir visiems mums būtų laimingi, sėkmingi bei – garbingi!

2018-01-02 (antradienis)

Dėl poetinio ir pilietinio-politinio raštingumo

Kyla daug klausimų, nepasitenkinimo, net erzelio, pykčio dėl siūlymo Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą, kuris yra tapęs ilgamečiu ir gerai atpažįstamu puikios mokyklos „prekės ženklu“, keisti į Vasario 16-tosios ar panašų. Deja, tiesiog plika akimi matyti tokia bėda ir ne mažesnė gėda, kad didžioji dauguma abiejų pusių diskutantų nėra skaitę to, ką J. Janonis parašė. Ypač – ką jis nuoširdžiai įsitikinęs parašė savo neilgo, intensyvaus gyvenimo pabaigoje: eilėraščius, laiškus, pasvarstymus lietuviškai, rusiškai…

Perskaitykite, mielieji žmonės. Tiesiog pasiimkite jo išsamiausius raštus, prisėskite kurį savaitgalį ir atidžiai, ramiai perskaitykite.

Tada sąžiningai ir tyliai patys sau (tik sąžiningai ir tik patys sau!) pamėginkite atsakyti į vieną vienintelį klausimą: ar pavyksta įsivaizduoti Julių Janonį toje pat barikadų pusėje, kurioje nuo 1918 m. vasario 16-tos buvo šią mokyklą baigę ir dabar mokyklos „tvoroje“ pagerbiami signatarai Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Steponas Kairys ir Alfonsas Petrulis? Ar vis dėlto – priešingoje pusėje?

O jau po to, nemeluodami savo sąžinei, diskutuokite ir spręskite, ar tikrai norite, kad šio asmens vardu ir toliau būtų vadinama viena geriausių visų laikų miesto mokyklų, ar tokio noro visai nejaučiate arba nebejaučiate. Ir lai Dievas jums padeda nemeluoti sau.

2017-11-01

Surask dešimt skirtumų

(Atsakymas: dešimt skirtumų yra dešimt 2017 metų gegužės dienų. Kairioji nuotrauka daryta gegužės 10-tą, o dešinioji – gegužės 20-tą dieną.)

2017-05-22

„Ar Šiauliams reikia universiteto?“ – klausia…

„Ar Šiauliams reikia universiteto?“ – klausia atsitiktinių praeivių šios dienos „Šiaulių kraštas“.

„Ar Šiauliams reikia universiteto?“ – jau kelinti metai įtariai-klausiamai žiūrima iš ŠMM.

„Ar Šiauliams reikia universiteto?“ – jau kelinti metai retoriškai tarpusaviškai klausinėjamasi Šiauliuose visų tų, kas dar bent kiek „šilti“ socialiai ir visuomeniškai.

O ar nebūtų tikslingiausia tiesiog anonimine anketa apklausti visus Šiaulių ir 4–5 aplinkinių rajonų dvyliktokus–dešimtokus, užduodant jiems vienintelį klausimą: „Ar ketini stoti į Šiaulių universitetą?“ (bei jųjų tėvelius: „Ar ketini leisti savo vaiką į Šiaulių universitetą?“)? Taigi štai ji – toji tikslinė grupė, kuri duotų kuo aiškiausią atsakymą, ar Šiauliams reikia universiteto.

Bet ar norima tą atsakymą išgirsti?

2017-02-22

Apie Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“

Šiauliuose gimęs augęs Rimantas Kmita šnekamąja šiauliečių kalba parašė romaną (popromaną) apie Šiaulius Pietinia kronikas. Aš, suprantama, negalėjau neparašyti apie jį:

Literatūroje ir mene: „Literatūrinės kronikos iš Šiaulių (IV). Kaip treninguots Rimants Kmita pašiauliej nukeliava į Kastaliją“.

Šiaulių krašte / Atolankose: „Šiaulių vaizdinys Rimanto Kmitos romane Pietinia kronikas ir už jo“.

Antrajame straipsnyje yra atsakymai į klausimus:

Kas bendra tarp Rimanto Kmitos ir profesoriaus Alfredo Bumblausko?

Kas būtų, jeigu Šiaulių Pietiniam iškiltų paminklėlis bachūriukui, už nugaros palikusiam sulaužytą ‚bytą‘, o rankoje laikančiam eilėraščių tomelį?
Kodėl kai kuriai Šiaulių šviesuomenei nepatiks Kmitos kronikos?

Skaitykite romaną!

2016-12-24

Naujasis keturvėjininkas, dramaturgas Arvydas Lapukas: literatūrinės biografijos eskizas

[Straipsnis pusbroliui atminti]

Šios va­sa­ros pa­bai­go­je, rugp­jū­čio 22 d., Šiau­liuo­se mi­rė ra­šy­to­jas, dra­ma­tur­gas, kul­tū­ros žmo­gus Ar­vy­das La­pu­kas. Gi­męs 1958 m. sau­sio 6 d. Pas­rau­čiuo­se (Jo­na­vos raj.) nuo 1963 m. gy­ve­no Šiau­liuo­se: bai­gė 5-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (dab. Didžd­va­rio gim­na­zi­ja), Šiau­lių K. Di­džiu­lio po­li­tech­ni­ku­me (dab. Šiau­lių vals­ty­bi­nė ko­le­gi­ja) įgi­jo sta­ty­bos in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę. Dir­bo sta­ty­bi­nė­se įmo­nė­se Bir­žuo­se ir Šiau­liuo­se. Ei­lė­raš­čius, ap­sa­ky­mus, kul­tū­ri­nės pub­li­cis­ti­kos straips­nius pra­dė­jo skelb­ti XX a. de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je. Pub­li­ka­vo­si re­gio­ni­nė­je ir res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je.

1986–1991 m. nea­ki­vaiz­di­niu bū­du stu­di­ja­vo dra­ma­tur­gi­ją Mask­vos Mak­si­mo Gor­kio li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­te. Ap­si­gy­ve­nęs Kau­ne, 1989–1990 m. dir­bo Lie­tu­vos že­mėt­var­kos ir hid­ro­tech­ni­kos in­ži­nie­rių są­jun­gos žur­na­lo „Že­mėt­var­ka ir me­lio­ra­ci­ja“ (dab. „Že­mėt­var­ka ir hid­ro­tech­ni­ka") vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi. Bu­vo vie­nas iš ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mų­jų ra­šy­to­jų są­jun­gos ini­cia­to­rių, įkū­rė­jų ir pir­ma­sis jos pir­mi­nin­kas (1990–1992). Be­ne dau­giau­siai pri­si­dė­jo, kad Kau­ne bū­tų at­gai­vin­tas se­nas, o tiks­liau, pra­dė­tas leis­ti nau­jas žur­na­las „Ke­tu­ri vė­jai“ (1990–1991): mo­de­lia­vo bū­si­mą jo struk­tū­rą, nu­ma­tė au­to­rius, bu­vo vy­riau­sia­sis žur­na­lo re­dak­to­rius, ja­me pub­li­ka­vo ne tik sa­vo me­ni­nę kū­ry­bą, bet ir – pseu­do­ni­mais pa­si­ra­šy­tus re­dak­ci­nius „ma­ni­fes­ti­nius“ teks­tus.

Po tra­giš­kų 1991 m. sau­sio įvy­kių Ar­vy­do ini­cia­ty­va pa­si­ro­dė šiai tra­ge­di­jai poe­ti­nė­mis, eseis­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis pa­gerb­ti ir ap­mąs­ty­ti skir­tas „Kau­no in­te­li­gen­ti­jos pro­tes­to prieš oku­pa­ci­ją lei­di­nys“ „Sausis’91“, pub­li­kuo­tas bend­ro­mis tri­jų kau­niš­kių li­te­ra­tū­ri­nių žur­na­lų ("Ke­tu­ri vė­jai“, „Ne­mu­nas“, „San­ta­ra") pa­jė­go­mis ir re­da­guo­tas šių žur­na­lų re­dak­to­rių.

1996–1998 m. Ar­vy­das dir­bo Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos mėn­raš­čio „Ne­mu­nas“ re­dak­ci­jos ad­mi­nist­ra­to­riu­mi, ren­gė šiam lei­di­niui pub­li­ka­ci­jas teat­ro te­mo­mis. Vė­liau iki pat mir­ties dir­bo sta­ty­bų in­ži­nie­riaus kva­li­fi­ka­ci­jos rei­ka­lau­jan­čius dar­bus Šiau­liuo­se, Vil­niu­je ir ki­tur, pa­sku­ti­niu me­tu – sta­ty­bos in­ži­nie­riu­mi įmo­nė­je „Kel­mės van­duo“.

Svar­biau­sia ir gau­siau­sia Ar­vy­do kū­ry­bos da­lis yra dra­ma­tur­gi­ja. Pa­ra­šy­ta ke­lio­li­ka il­ges­nių ar trum­pes­nių dra­mi­nių kū­ri­nių, ku­rie pub­li­kuo­ti pe­rio­di­ko­je, ko­lek­ty­vi­nė­je rink­ti­nė­je „Nau­jos lie­tu­vių dramos’91“ (Vil­nius: Va­ga, 1992) ir vie­nin­te­lė­je au­to­ri­nė­je kny­go­je „Ma­nų me­dis“ (Kau­nas: „Ke­tu­rių vė­jų“ lei­dyk­la, 1991). Kai ku­rios dra­mos (ar jų užuo­maz­gos, frag­men­tai) li­ku­sios ma­šin­raš­čiuo­se, rank­raš­čiuo­se, elekt­ro­ni­nė­se laik­me­no­se.

[Toliau skaitykite „Šiaulių krašto“ kultūriniame priede „Atolankos“ 2016 m. lapkričio 25 d. numeryje.]

2016-11-26

„Komercinė parduotuvė“

Štai čia, už šių grotų, paprasčiausio eilinio daugiabučio namo rūsyje, Dievo užmirštame Šiaulių užpečkyje, praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje veikė vadinamoji „komercinė parduotuvė“. Ir ji tokia čia – toje skyliausioje skylėje! – atrodė kaip prekybinis rojus, palyginus su sovietinėmis valstybinėmis parduotuvėmis.

Tai ar begalite įsivaizduoti, koks skurdynas buvo tos sovietinės-valstybinės, jei ČIA, ankštame rūsyje, viskas atrodė kaip prekybiniame rojuje?
Ar begalite įsivaizduoti, kokioje pasaulio pauodegėje mes gyvenome?

2016-11-12

Šiandien vakare prieš trisdešimt metų

Šiandien vakare 19.30 val. prieš trisdešimt metų Šiaulių dramos teatras rodys Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelę“, režisuotą Sauliaus Varno. Profesorių Borgą vaidins Pranas Piaulokas.

2016-10-22

Pasikalbėjimas su Oksana Laurutyte (2)

Antrasis pasikalbėjimas su Oksana Laurutyte apie 2016 m. Seimo rinkimus Šiauliuose „Rinkimų realijos: su pralaiminčiaisiais niekas nenorėjo ‚mirti‘“:

– Rinkėjai Šiauliuose, panašiai kaip ir visoje Lietuvoje, per šių Seimo rinkimų I-ąjį turą tarytum susiskirstė į 4 grupes, kurias sąlygiškai pavadinčiau „politinių marginalijų rėmėjais“, „socialdemokratų gerbėjais“, „dešiniųjų pasekėjais“ ir „mesijų ieškotojais“.

„Marginalijų rėmėjai“ paprastai balsuoja ne „už“, bet „prieš“ („prieš korupciją“, „prieš NATO ir ES“, „prieš pedofilų klaną“, „prieš skurdą“ ir t. t.). Jų balsus Šiauliuose šįkart sutraukė Lietuvos liaudies partija, „Drąsos kelias“, Lietuvos žaliųjų partija, Darbo partija, partija „Tvarka ir teisingumas“, ypač – Antikorupcinė koalicija, daugiamandatėje apygardoje surinkusi panašų procentą balsų kaip ir Liberalų sąjūdis.

I-ojo rinkimų turo rezultatai rodo, kad „socialdemokratų gerbėjai“ Šiauliuose yra sutrikę, bet dar pakankamai susitelkę. Sutrikimo priežastis matyčiau dvi. Pirma, tai akivaizdus vidinis Šiaulių socialdemokratų susiskaldymas ir miesto skyriaus pirmininko silpnumas esminiams strateginiams ir darbiniams organizaciniams klausimams. Antra, LSDP pastangomis Seime priimtas naujasis Darbo kodeksas, kurį galima laikyti dešiniosios politikos laimėjimu, valdant kairiesiems, taip pat – lyderio Algirdo Butkevičiaus klaidos, neryžtinga jo pozicija ar net pozicijos neturėjimas.

„Dešiniųjų pasekėjus“ galbūt šiek tiek „aptirpdė“ skandalas, susijęs su buvusiu liberalų lyderiu Eligijumi Masiuliu. Vis dėlto šią grupę, kuriai priskiriu balsavusius už Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus ir už Liberalų sąjūdį, laikyčiau pastoviausia pastarojo dešimtmečio rinkėjų grupe, sugebėjusia šio rinkimų turo metu itin konsoliduotis. Šios grupės rinkėjai ir socialdemokratų rinkėjai dažniausiai pasižymi kiek nuoseklesnėmis politinėmis pažiūromis, kurias galima bent jau mėginti apibūdinti „dešinės“ ir „kairės“ ideologijų kriterijais.

Rinkėjai „mesijų ieškotojai“, kurių dabar Šiauliuose pasirodė besą apie trečdalį visų balsavusiųjų, būna emocingi ir nekantrūs. Jų balsavimas dažniausiai remiasi liaudišku tikėjimu, kad gali ateiti visiškai naujas ar kone naujas politinis darinys „mesijas“ ir „padaryti tvarką“.

Toks politinis darinys (o jų per Lietuvos Seimo istoriją būta ir išnykta ne vieno) paprastai buriasi apie konkretų asmenį ir yra vadinamas „vieno žmogaus partija“. Šiuo kartu jo vaidmenį atlieka Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Ramūnu Karbauskiu centre. Ši sąjunga, kaip bylotų statistika, dabar daugiausia gavo tų rinkėjų balsus, kurie 2012 m. balsavo už Darbo partiją, „Tvarką ir teisingumą“, „Drąsos kelią“, iš dalies – už LSDP, o 2008 m. už Arūno Valinsko partiją.

Kaip rodo I turo rezultatai, pagal sąrašus jau išrinkti į Seimą valstiečiai-žalieji: Rima Baškienė, Stasys Tumėnas ir Valerijus Simulik. Turbūt jie laimės rinkimus taip pat ir vienmandatėse apygardose pakartotinio balsavimo metu. Atviras klausimas: ar miestui geriau turėti tik keturis savo atstovus Seime
(R. Baškienę, S. Tumėną, V. Simuliką ir su Liberalų sąjungos sąrašu patekusią Viktoriją Čmilytę-Nielsen), ar daugiau, jei pakartotinio balsavimo metu laimėtų socialdemokratai Gintautas Sitnikas, Arvydas Mockus, Edvardas Žakaris ar bent kuris nors iš jų?

Pastarųjų pralaimėjimo atveju Šiaulių socialdemokratai bene pirmą kartą nebeturėtų nė vieno savo atstovo Seime. Ieškant pozityvių pusių, tokia situacija Šiaulių LSDP skyriui galbūt būtų puiki proga pasvarstyti apie struktūrinį ir kitokį atsinaujinimą, o miesto tarybai – proga lengvėliau atsikvėpti nuo forsuojamo ir išpūsto „viaduko klausimo“, pereinant prie strategiškai svarbesnių darbų.

2016-10-21

Pasikalbėjimas su Oksana Laurutyte

Pasikalbėjimas su Oksana Laurutyte „Rinkimų kampanija nyki, bet netikėtumų dar galime sulaukti“: [„Norėčiau išgirsti, ką kalba politikas privačiame vakarėlyje“]:

– Mano galva, svarbiausia lentelė atsakymuose – politikų žinomumas. Jei rinkėjas ir nemėgsta kurio nors politiko, o jo ir nemėgimo „laipsnis“ nėra aiškus, jis labai pasvarstys, ar mieliau balsuoti už nemėgiamą, ar už nežinomą. Juk rinkėjas gali net ir nemėgstamo, bet žinomo politiko elgesį prognozuoti, nuspėti. Todėl manau, kad žinomumo kriterijus politikui yra labai svarbus. Apklausos rezultatai ir parodo, kad tie asmenys, kurie buvo ar yra Seime, buvo miesto vadovais, pagarsėjo savo veikla, nebūtinai teigiama, yra žinomi. Prognozuojant, kas laimės rinkimus, į žinomumo lentelę būtina rimtai atsižvelgti.

[visą tekstą skaityti čia: http://etaplius.lt/rinkimu-kampanija-nyki-bet-netiketumu-dar-galime-sulaukti/]

2016-09-10

Pasikalbėjimas su Mindaugu Malcevičiumi

Pasikalbėjimas su Mindaugu Malcevičiumi „Prieš Seimo rinkimus – „treniruotės“ gaudant pokemonus ir pigias prekes“:

Kol artėjant Seimo rinkimams politikai ruošiasi rinkėjų medžioklei, pastarieji jau kuris laikas masiškai gaudo pokemonus ir „Lidl“ prekybos centro nuolaidas. Žvelgiant iš šalies, kartais sunku ir besupaisyti, kurie pasidavę „bandos instinktui“, o kurie – ruošiasi tą bandą valdyti. Tad gal jau laikas pradėti kalbėti apie savarankiško mąstymo saulėlydį ar visuomenėje palaipsniui tvirtėjančias masinio instinkto apraiškas? Humanitarinių mokslų daktaras Vigmantas Butkus sako jau kuris laikas Lietuvoje, ypač Šiauliuose, (pa)stebintis tam tikrą, nebūtinai tik politinį, išsisėmimą.

[toliau skaityti čia: http://etaplius.lt/pries-seimo-rinkimus-treniruotes-gaudant-pokemonus-ir-pigias-prekes/]

2016-08-08

Mums Šustauskas tebus už vadovą?

Prieš pora mėnesių niūroką balandžio popietę su žmona užsukome pavalgyti ir išgerti kavos į vieną Šiaulių – pavadinkime apibendrintai – VMĮ (viešojo maitinimo įstaigą). Jeigu gerai prisimenu, buvo sekmadienis. VMĮ tvyrojo provinciškai maloni apatijos ir tingumo atmosfera, kai klientūros skysta, o ir pati klientūra tokia kiek apsnūdusi, vangoka, koks apsnūdęs ir vangokas būna katinas po sočių pietų. Daugiausia matėsi jaunimo, kuris šnekėjo sau įprasto formato šnekeles. Prie kažkurio stalelio girdėjosi bendraujant angliškai. Žodžiu, buvo apėmęs gero, nes lėto ir tykaus sekmadieninio bendrabūvio jausmas, kuriam ir mudu mielai pasidavėme.

Po kurio laiko į VMĮ įėjo naujas klientas, prisėdo, laukė prieinančio oficianto. Viskas įprasta. Na, sąžiningai pasakysiu, laukė tikrai šiek tiek per ilgai, ypač turint galvoje minėtą klientūros skystumą. Paprastai kantresnieji tokiais atvejais dar lukteli, nekantresnieji arba išeina į kitą VMĮ, arba patys prieina prie baro, arba tiesiog šūkteli padavėją ar gestais-ženklais jį prisikviečia. Mūsų herojus pasirinko savitą būdą – pradėjo per visą salę itin garsiai reikštis, kad jis čia, girdi, ne pasėdėti atėjęs, kad pasėdėti jis esą ir namie galįs, kad „kiek čia galima laukti“ ir t. t., ir pan. Kitaip tariant, savo garsios raiškos nepasitenkinimo adresatu pavertė ne tik aptarnaujantį personalą, bet ir visą VMĮ klientūrą.

Klientūros vardu jam – nors ne tiek jam, kiek apskritai tokio tipo herojams ir jų tokio tipo viešai raiškai – atsakė prie netolimo stalelio su dviem merginomis sėdėjęs ir jaukiai bendravęs jaunuolis, kuriam „iš akies“ buvo galima diagnozuoti maždaug dviejų-trijų alaus bokalų kauštelėjimą. Jis progarsiu ir kažkaip taip nepiktai, lyg į niekur pasakė, tarsi baidytų įkyrią musę: „Nerėk, bl***d’“.

Negaliu pakęsti keiksmų, bet tuosyk adekvatesnės reakcijos tikriausiai negalėjau tikėtis.

Priėjus oficiantui, mūsų herojus toliau ir jam, ir visai VMĮ salei vėl aiškino, tiesa, pustoniu pritildęs raišką, kad jis čia ne pasėdėti atėjęs, kad pasėdėti jis ir namie galįs, demonstratyviai tujino oficiantą, paskui, galų gale nurimęs, užsisakė valgyti ir gerti.

Baigę kavą su žmona išėjome į lauką. Numanėme, kad VMĮ salėje buvome turbūt vieninteliai pažinę „garsios raiškos“ klientą – buvusį vienos ankstesnės kadencijos Šiaulių miesto pirmąjį asmenį. Neapleido svetimos gėdos jausmas dėl, švelniai tariant, nemandagaus, net nebrandaus elgesio.

Prisiminiau ir žmonai pasakiau, kad lyg tą patį buvusį pirmąjį asmenį mačiau feisbuke pravardžiuojant žmogų. Taip, taip: vartojant iš žmogaus pavardės pagal skambesį sudarytą pravardę.

Mums Marksas Šustauskas tebus už vadovą?

2016-06-26

Pagarbus linktelėjimas profesoriui Vytautui Sirtautui

Stovim atmerkę akis,

žiūrim į kelią,

į vaikystės sapnus,

žiūrim į nieką […]

                                 (iš prof. Vytauto Sirtauto eilių kny-

gos Dunksi laiko žingsniai nebylūs)

Tegul bus šis lygiai prieš ketvirtį amžiaus rašytas ir šiandien į virtualybę įmetamas ketureilis pagarbus linktelėjimas profesoriui Vytautui Sirtautui (1921-06-10––2008-12-29) jo 95-mečio proga.

(Fotografija iš: https://upload.wikimedia.org/wikipedia/eo/2/21/Vytautas_Sirtautas.jpg)

2016-06-10

Šalin politines-rinkimines rankas nuo švietimo!

Kasmet mokslo metų pabaigoje ir pradžioje politikai apgula Šiaulių mokyklas, darželius. Ypač prieš rinkimus. Ypač vienos partijos. Ypač tos partijos „labiau patyrę“ partiniai.

Maždaug apie tai rašiau prieš penkerius metus. Žinoma, neminėdamas partijų, nes jos – „globėjiškosios“ – ir taip šiauliečiams labai puikiai žinomos. Tad neminiu jų ir čia, tegul kiekvienas atsirenka pagal savo politinio sąmoningumo mastelį. Tuo labiau, kad dabar darželių, mokyklų ir kitų ugdymo, mokymo įstaigų politapgultis vyksta jau platesniu frontu, į ją įsitraukiant vis daugiau partijų ir politjudėjimų. Mat, rinkimiškai geras (nors pilietiškai ir blogas) pavyzdys užkrečia.

Išsakysiu asmeninį devizą, skirtą priešrinkiminiam laikotarpiui, kviesdamas prie jo moraliai prisidėti visus demokratinio, sveiko pilietinio mąstymo šiauliečius:

Šalin politines-rinkimines rankas nuo darželių, mokyklų, nuo universiteto, nuo kolegijų ir visų kitų mokymo, švietimo, auklėjimo įstaigų bei organizacijų! Ypač nuo tų, kuriuose daugumą sudaro nepilnamečiai!

2016-06-09

Pervažų naujienos Šiauliuose

Jau ūžte išūžtos ausys, kaip Šiauliuose neva verkiant-raudant reikia vadinamosios Zoknių pervažos. Be jos – kaip be kelnių šaltą žiemą.

Ar tikrai taip?

Štai vienas pavyzdys – LR Seimo nario, išrinkto Šiauliuose, Arvydo Mockaus kreipimasis Facebook’e:

„Kreipiuosi į Jus, brangūs šiauliečiai, mano kolegos seimo nariai, miesto tarybos nariai, taip pat į visus, kam rūpi Zoknių geležinkelio pervažos atidarymas. Kartu su Šiaulių meru Artūras Visockas inicijuojame susitikimą su Susisiekimo ministru Rimantas Sinkevičius, kuris organizuojamas prie Zoknių pervažos gegužės 25 d. 17.30 val. Ateikite visi, mes lauksime Jūsų!“

Į tą kreipimąsi pirmasis itin taikliu komentaru sureagavo Mykolas Deikus:

„Ups, ar ne rinkimai artėja? J Jau keliolika metų prieš rinkimus ištraukiamos iniciatyvos atidaryti šią pervažą, bet nėra skaičiavimų, pagrindžiančių poreikį ir atperkančių investicijas. Kita vertus, ar labai apsidžiaugtų suintensyvėjusiu eismo srautu zokniškiai rinkėjai? ;) O štai štai naujas viadukas arčiau miesto centro (idėja guli stalčiuose) gal ir būtų prasmingesnis perskirstant srautus....“

Seimo nario atsakymas į cituojamąjį komentarą (į aktualiąją, pirmąją, jo dalį) – labiau nei nuviliantis:

„Ups, Mykolas Deikus :)ne tuo adresu siųstas komentaras. Tačiau, dėkoju už jį. Noriu priminti, kad prie šio klausimo dirbau ne vienerius metus, tai pradėjau dar būdamas Šiaulių miesto tarybos nariu. Eismas tikrai netaps intensyvesnis, nes dabar atidarytas naujas aplinkelis į Radviliškį, kuris net nesuks per Zoknius. O pervaža reikalinga, būtent, miesto gyventojams ir tik jų skatinamas ir prašomas ėmiausi šios problemos sprendimo. Džiaugiuosi mero Artūras Visockas, jo komandos ir miesto tarybos darbu. Nes, tik dirbant visiems kartu, o ne kovojant tarpusavyje, mes sugebėsime išspręsti daug Šiaulių miesto problemų ir pasieksime gerų rezultatų. O dėl seimo - aš tikrai nemirštu J Savo šeimos pragyvenimui sugebėjau užsidirbti iš turimo verslo, jeigu reikės, toliau prie jo sugrįšiu. Tačiau vienas iš mano gyvenimo tikslų - tarnauti savo miesto, savo šalies žmonėms, padėti spręsti jų problemas, kuriant visiems geresnį gyvenimą. Būdamas seimo nariu, turiu daug daugiau galimybių tai daryti. Manau, per pirmą kadenciją man pavyko tikrai nemažai nuveikti, tačiau liko darbų, kurie dar nebaigti...“

Ryžtuosi gerbiamo Seimo nario perklausti, tikėdamasis, kad jis adekvačiai girdi ir suvokia klausimą.

Pirmojo komentatoriaus Facebook’e klausimas buvo apie skaičiavimus, pavadinkime juos socioekonominiais skaičiavimais. Sukonkretinu:

1) ar tokie skaičiavimai (ne praeito dešimtmečio ar ankstesni, bet aktualūs) yra atlikti ar nėra?

2) jeigu yra atlikti, ar jie rodo, kad tokia pervaža socioekonomiškai tikslinga/reikalinga ar netikslinga/nereikalinga?

Jeigu tokie skaičiavimai (ne praeito dešimtmečio ar ankstesni, bet aktualūs) yra, norėtųsi juos matyti.

Jeigu – kaip susidaro įspūdis – skaičiavimų nėra arba jeigu jie rodo, kad pervaža netikslinga/nereikalinga (t. y. perfrazuojant Jus, „nekuria VISIEMS* geresnio gyvenimo“), atleiskite, bet –

visas šis entuziastingas triukšmas dėl pervažos, mano kuklia nuomone, tegali būti vertintinas kaip emocinė-imitacinė akcija, padedanti kaupti politinius dividendus.

­––––––––––––

* VISIEMS – ir Pietinio mikrorajono, Gubernijos mikrorajono, Medelyno mikrorajono, Pabalių mikrorajono, Šimšės mikrorajono, miesto centro, ir t.t. Šiaulių gyventojams.

2016-05-24

Šiaulių merijos naujienos

Mano nuomone, štai esminis Simonos Kvederytės straipsnio „Universiteto gimnazijos meras nepaleidžia“ fragmentas:

„A. Visocko idėjai keisti gimnazijos [Šiaulių universiteto gimnazijos] statusą dar prieš pusantro mėnesio nepritarė miesto savivaldybės valdančiosios koalicijos frakcijų seniūnų sueiga. Neigiamai balsavo dauguma frakcijų atstovų.

„Politikai nepritarė, nes visiems tada buvo naujiena. Juk taip dirbo dešimt metų. Nežinau, ar dabar turėsiu palaikymą, bet man tai nerūpi. Aš darau tai, ką privalau daryti“, – sako A. Visockas.“ („Šiaulių kraštas“, 2016-05-20)

Esminiai šio fragmento sakiniai:

„Nežinau, ar dabar turėsiu palaikymą, bet man tai nerūpi. Aš darau tai, ką privalau daryti“

O pats jų branduolys:

„bet man tai nerūpi. Aš darau tai, ką privalau daryti“,

kurio žinutė ir prasmė, nereikalaujanti analizės, bet reikalaujanti susirūpinimo yra paprasta: aš vienas pats žinau, ką Šiauliuose reikia daryti.

Tai labai negera tendencija.

2016-05-20

Tai, ką reikia žinoti apie socialdemokratų „viršūnes“

Štai trys esmingi parašymai, kuriuos visada, o ypač prieš rinkimus, reikia turėti galvoje apie Lietuvos ir Šiaulių socialdemokratijos „viršūnes“:

1) Ryto Staselio straipsnis „Lenino anūkai“;

2) reakcija į straipsnį „Lenino anūkai“;

3) Gintaro Šiupario straipsnis „Kodėl politikės gėdą pridengė rūpestingo teisėjo mantija?“.

(https://pixabay.com/en/metal-stainless-rusted-blinds-401807/)

2016-04-17

Rimantui Lazdynui (1951–2013) atminti

Šiandien sukanka 65 metai, kai 1951 m. gimė žurnalistas, internetinių enciklopedijų kūrėjas, politinis bei visuomenės veikėjas Rimantas Lazdynas. Mirė 2013 m.

1968 m. jis įkūrė pogrindinę socialdemokratinės krypties organizaciją, ją KGB išaiškino 1970 m. Tada Rimantas Lazdynas buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto, kuriame studijavo prancūzų filologiją.

Wikipedijoje rašoma:

1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių Sąjūdžio narys, 1989–1991 m. LPS Šiaulių tarybos narys, Politinės komisijos pirmininkas. 1989–1990 m. Šiaulių darbininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos darbininkų sąjungos vicepirmininkas.

[…]

Nuo 1989 m. birželio mėn. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, 1989–1994 m. Šiaulių skyriaus pirmininkas, 1994–1999 m. ir nuo 2001 m. skyriaus pirmininko pavaduotojas. 1989–1994 m. LSDP tarybos narys, 1992–1994 m. LSDP prezidiumo narys. Vienas iš LSDP teorinės programos bei daugelio kitų dokumentų autorių.

Rimantas Lazdynas daug prisidėjo prie Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo, ypač Šiauliuose, aktyviai dalyvavo jos veikloje atgimimo ir vėlesniais metais. Buvo socialdemokratas tikrąja šio žodžio reikšme. (Buvę) idėjiniai komunistai ir komjaunuoliai, kurie įvairiais lygiais vadovauja dabartinei socialdemokratų partija vadinamai partijai ir vietiniam jos skyriui, nesiteikė jo deramiau pagerbti net laidotuvių metu.

Daugiau apie Rimantą Lazdyną:

·        https://lt.wikipedia.org/wiki/Rimantas_Lazdynas

·        http://lietuvai.lt/wiki/Rimantas_Lazdynas

·        http://lietuvai.lt/wiki/Rimanto_Lazdyno_bibliografija

·        http://skrastas.lt/?data=2013-01-26&rub=1065924812&id=1359134416

·        http://etaplius.lt/mire-zurnalistas-rimantas-lazdynas/

·        http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=KTU&docId=KTU01000079484&fromSitemap=1&afterPDS=true

·       https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/0/08/LazdynasR.jpg/220px-LazdynasR.jpg

2016-02-28

Investicijos – į pastatus ar į kvalifikaciją?

2015 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių krašte publikuotas interviu elementų turintis straipsnis „Pirmasis rektorius palieka universitetą ir važiuos į Portugaliją“. Pagrindinė straipsnio žinia ta, kad „Šiaulių universiteto Senato pirmininkas, profesorius Vincas Laurutis, buvęs pirmasis rektorius, apsisprendė baigti karjerą universitete“ ir žada išvažiuoti gyventi į Portugaliją.

Klausinėjamas apie situaciją Lietuvos aukštajame moksle, Šiaulių universitete, profesorius be kitų dalykų pasako štai tokį: „[k]ita vertus, „investicijos ne ten buvo sudėtos – į pastatus, bet ne į dėstytojų, mokslininkų kvalifikaciją“, todėl nebėra prestižo dirbti aukštojoje mokykloje“.

Dėl geresnio įsisąmoninimo pakartosiu tai, kas straipsnyje pateikta kabutėse, t. y. kaip tiesioginė prof. Vinco Lauručio kalbos citata: „investicijos ne ten buvo sudėtos – į pastatus, bet ne į dėstytojų, mokslininkų kvalifikaciją“.

O dabar iš atminties pamėginsiu rekonstruoti keliolikos metų senumo įvykius.

Vienu metu, gal maždaug nuo 1995 metų, kai Šiaulių aukštosios mokyklos rektoriumi dar dirbo profesorius Aloyzas Gudavičius, tas dėstytojas, kuris apgindavo daktaro disertaciją, jei neklystu, net metus laiko po gynimo gaudavo gana didelį kasmėnesinį priedą prie atlyginimo, o tas, kuris tapdavo habilituotu daktaru, – dar didesnį kasmėnesinį priedą. Ir panašiai.

1998 m. rektoriumi tapus prof. Vincui Lauručiui, minėtų priedų, t. y. skatinamųjų-premijinių investicijų į/už kvalifikaciją, neilgai trukus* buvo atsisakyta. Ir pradėtos – nagi spėkite kas? Ogi pradėtos investicijos į pastatus, į daug ir didelių pastatų: į buv. Inžinierių namus, į buv. „Nuklono“ gamyklą, į buv. moterų konsultacinę polikliniką ar kaip ji ten vadinosi.

Negana to, įsibėgėjęs rektorius prof. Vincas Laurutis vėliau visu rimtumu „užsuko“ mintį ir jau buvo „beužsukąs“ veiksmą, kad kažkur užmiestyje reikia statydinti visiškai naują vadinamąjį Šiaulių universiteto „universitetinį miestelį“ (miestelis, kaip žinoma, yra ne kas kita kaip pastatai, kaip investicijos į juos). Ši – „miestelio“ – mintis iš rektorato bokštų azartingai transliuota net tada, kai jau buvo aiškiau negu aišku, kad visas ŠU kiekybiškai trauksis iki visų galimų minimumų.

Kartoju sakinį iš straipsnio: „[k]ita vertus, „investicijos ne ten buvo sudėtos – į pastatus, bet ne į dėstytojų, mokslininkų kvalifikaciją“, todėl nebėra prestižo dirbti aukštojoje mokykloje“. Klausdamas: ir kas gi jas, tas investicijas, gerbiamieji, ne ten Šiaulių universitete sudėjo? Kas pastatais ir juos lydėjusiomis naujomis struktūromis išplėtė provincijos miesto universitetą iki to miesto nei statistiniam, nei moksliniam-intelektualiniam potencialui neadekvačių mastelių? Kas gi tas toliaregis investuotojas, kurio ne kvalifikacinių-kokybinių, bet būtent „pastatinių“-struktūrinių-kiekybinių investicijų plėtros košę iki dabar ŠU kabina niekaip neiškabindamas ne šaukštais, o samčiais ir kibirais?

Man lyg ir aišku – kas. O jums, mieli skaitytojai?

Bet tuo istorija nesibaigia. Ją pratęsiu ilga citata, nes pats iškalbingiau negalėčiau pasakyti:

Sausio 27 d. Šiaulių universiteto senato posėdžio darbotvarkėje buvo trys klausimai: […] ir dėl Šiaulių universiteto rektoriaus emerito vardo suteikimo.

Šiaulių universiteto rektorius Donatas Jurgaitis pasiūlė pirmojo Šiaulių universiteto rektoriaus emerito vardą suteikti buvusiam ilgamečiui Šiaulių universiteto rektoriui prof. habil. dr. Vincui Lauručiui. […] Rektoriaus emerito vardas suteikiamas už nuopelnus Universitetui ir jo plėtrai baigusiam kadenciją Universiteto Rektoriui. Pirmąjį kandidatą Šiaulių universiteto rektoriaus emerito vardui gauti pristatęs rektorius prof. Donatas Jurgaitis pažymėjo, kad prof. Vincas Laurutis yra mūsų Universiteto ir Šiaulių miesto pasididžiavimas. „Universiteto rektoriaus emerito vardo suteikimas Vincui Lauručiui reikštų Universiteto bendruomenės pagarbą jam ir galimybę jaustis Universiteto bendruomenės dalimi ir toliau“, – sakė rektorius. Didele balsų dauguma senatoriai pritarė rektoriaus pasiūlytai kandidatūrai suteikti Šiaulių universiteto rektoriaus emerito vardą. (Cituojama iš ČIA)

Bandysiu suvokti pastarąjį įvykį savo (lyg ir sveiku?) protu, telkdamasis (lyg ir elementariąją?) logiką.

1. ŠU finansinėje ir kitokioje duobėje dabar sėdi visų pirma dėl neadekvačiai didelės ir strategiškai absoliučiai klaidingos ~infrastruktūrinės („pastatinės“ + struktūrinės) plėtros, kuri vykdyta anksčiau.

2. ŠU Senatas suteikia garbingą vardą būtent šiosios plėtros (iš esmės dėl kurios ŠU ir sėdi duobėje) architektui ir aktyviausiam vykdytojui.

3. Kokia logika šiuo atveju vadovaujasi ŠU Senatas? Elementariąja? Samuelio Becketto? Alisos iš Stebuklų šalies?

p. s. Universitetinis miestelis (galimas projektas iš Alisos Stebuklų šalyje logikos repertuaro):

Iliustracija iš: http://img.mota.ru/upload/wallpapers/2009/07/14/18/05/1646/3d_1809-1600x1200.jpg

____________________________________

* Žinoma, siekiant tikslumo ir preciziškumo, reikėtų visa tai žiūrėti ir tikrintis archyvuose, Sodroje, VMI: kaip ir kada tiksliai tai buvo, kokio dydžio priedai mokėti, kokiu metu ir kiek laiko jie mokėti, kada mokėjimas nutrauktas ir pan., ir t.t. Tačiau to daryti nematau reikalo, nes, viena vertus, pasakojimo esmės tai nekeičia, kita vertus, tam neturiu laiko, o ir pritingiu. Tik aiškiai pabrėžiu, kad visa tai nesunkiai patikrinama ir mėnesių, ir išmokėtų litų tikslumu.

2016-01-31