2015 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių krašte publikuotas interviu elementų
turintis straipsnis
„Pirmasis rektorius palieka universitetą ir važiuos į Portugaliją“. Pagrindinė straipsnio
žinia ta, kad „Šiaulių universiteto Senato pirmininkas, profesorius Vincas
Laurutis, buvęs pirmasis rektorius, apsisprendė baigti karjerą universitete“ ir
žada išvažiuoti gyventi į Portugaliją.
Klausinėjamas apie situaciją
Lietuvos aukštajame moksle, Šiaulių universitete, profesorius be kitų dalykų
pasako štai tokį: „[k]ita vertus, „investicijos ne ten buvo sudėtos – į
pastatus, bet ne į dėstytojų, mokslininkų kvalifikaciją“, todėl nebėra prestižo
dirbti aukštojoje mokykloje“.
Dėl geresnio įsisąmoninimo pakartosiu tai, kas
straipsnyje pateikta kabutėse, t. y. kaip tiesioginė prof. Vinco Lauručio
kalbos citata: „investicijos ne ten buvo sudėtos – į pastatus, bet ne į
dėstytojų, mokslininkų kvalifikaciją“.
O dabar iš atminties pamėginsiu rekonstruoti keliolikos
metų senumo įvykius.
Vienu metu, gal maždaug nuo 1995 metų, kai Šiaulių
aukštosios mokyklos rektoriumi dar dirbo profesorius Aloyzas Gudavičius, tas dėstytojas,
kuris apgindavo daktaro disertaciją, jei neklystu, net metus laiko po gynimo gaudavo
gana didelį kasmėnesinį priedą prie atlyginimo, o tas, kuris tapdavo
habilituotu daktaru, – dar didesnį kasmėnesinį priedą. Ir panašiai.
1998 m. rektoriumi tapus prof. Vincui Lauručiui, minėtų
priedų, t. y. skatinamųjų-premijinių investicijų į/už kvalifikaciją, neilgai
trukus* buvo atsisakyta. Ir pradėtos – nagi spėkite kas? Ogi pradėtos
investicijos į pastatus, į daug ir didelių pastatų: į buv. Inžinierių namus, į buv.
„Nuklono“ gamyklą, į buv. moterų konsultacinę polikliniką ar kaip ji ten
vadinosi.
Negana to, įsibėgėjęs rektorius
prof. Vincas Laurutis vėliau visu rimtumu „užsuko“ mintį ir jau buvo „beužsukąs“
veiksmą, kad kažkur užmiestyje reikia statydinti visiškai naują vadinamąjį
Šiaulių universiteto „universitetinį miestelį“ (miestelis, kaip žinoma, yra ne
kas kita kaip pastatai, kaip investicijos į juos). Ši – „miestelio“ – mintis iš
rektorato bokštų azartingai transliuota net tada, kai jau buvo aiškiau negu aišku,
kad visas ŠU kiekybiškai trauksis iki visų galimų minimumų.
Kartoju sakinį iš straipsnio: „[k]ita vertus,
„investicijos ne ten buvo sudėtos – į pastatus, bet ne į dėstytojų, mokslininkų
kvalifikaciją“, todėl nebėra prestižo dirbti aukštojoje mokykloje“. Klausdamas:
ir kas gi jas, tas investicijas, gerbiamieji, ne ten Šiaulių universitete sudėjo?
Kas pastatais ir juos lydėjusiomis naujomis struktūromis išplėtė provincijos
miesto universitetą iki to miesto nei statistiniam, nei moksliniam-intelektualiniam
potencialui neadekvačių mastelių? Kas gi tas toliaregis investuotojas, kurio ne
kvalifikacinių-kokybinių, bet būtent „pastatinių“-struktūrinių-kiekybinių investicijų
plėtros košę iki dabar ŠU kabina niekaip neiškabindamas ne šaukštais, o
samčiais ir kibirais?
Man lyg ir aišku – kas. O jums, mieli skaitytojai?
Bet tuo istorija nesibaigia. Ją pratęsiu ilga citata, nes
pats iškalbingiau negalėčiau pasakyti:
Sausio
27 d. Šiaulių universiteto senato posėdžio darbotvarkėje buvo trys klausimai: […]
ir dėl Šiaulių universiteto rektoriaus emerito vardo suteikimo.
Šiaulių
universiteto rektorius Donatas Jurgaitis pasiūlė pirmojo Šiaulių universiteto
rektoriaus emerito vardą suteikti buvusiam ilgamečiui Šiaulių universiteto
rektoriui prof. habil. dr. Vincui Lauručiui. […] Rektoriaus emerito vardas
suteikiamas už nuopelnus Universitetui ir jo plėtrai baigusiam kadenciją
Universiteto Rektoriui. Pirmąjį kandidatą Šiaulių universiteto rektoriaus
emerito vardui gauti pristatęs rektorius prof. Donatas Jurgaitis pažymėjo, kad
prof. Vincas Laurutis yra mūsų Universiteto ir Šiaulių miesto pasididžiavimas.
„Universiteto rektoriaus emerito vardo suteikimas Vincui Lauručiui reikštų
Universiteto bendruomenės pagarbą jam ir galimybę jaustis Universiteto
bendruomenės dalimi ir toliau“, – sakė rektorius. Didele balsų dauguma
senatoriai pritarė rektoriaus pasiūlytai kandidatūrai suteikti Šiaulių
universiteto rektoriaus emerito vardą. (Cituojama
iš ČIA)
Bandysiu suvokti pastarąjį įvykį savo (lyg ir sveiku?) protu,
telkdamasis (lyg ir elementariąją?) logiką.
1. ŠU finansinėje ir kitokioje duobėje dabar sėdi visų
pirma dėl neadekvačiai didelės ir strategiškai absoliučiai klaidingos ~infrastruktūrinės
(„pastatinės“ + struktūrinės) plėtros, kuri vykdyta anksčiau.
2. ŠU Senatas suteikia garbingą vardą būtent šiosios
plėtros (iš esmės dėl kurios ŠU ir sėdi duobėje) architektui ir aktyviausiam
vykdytojui.
3. Kokia logika šiuo atveju vadovaujasi ŠU Senatas? Elementariąja?
Samuelio Becketto? Alisos iš Stebuklų
šalies?
p. s. Universitetinis miestelis (galimas projektas iš Alisos Stebuklų šalyje logikos repertuaro):
____________________________________
* Žinoma, siekiant tikslumo ir preciziškumo, reikėtų visa
tai žiūrėti ir tikrintis archyvuose, Sodroje, VMI: kaip ir kada tiksliai tai
buvo, kokio dydžio priedai mokėti, kokiu metu ir kiek laiko jie mokėti, kada
mokėjimas nutrauktas ir pan., ir t.t. Tačiau to daryti nematau reikalo, nes,
viena vertus, pasakojimo esmės tai nekeičia, kita vertus, tam neturiu laiko, o
ir pritingiu. Tik aiškiai pabrėžiu, kad visa tai nesunkiai patikrinama ir mėnesių,
ir išmokėtų litų tikslumu.
2016-01-31
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą