Atsisveikinimas su Humanitariniu fakultetu ir Literatūros katedra

Knygoje Šiaulių universiteto humanitarai per penkias dešimtis metų: Istorijos ir dabarties eskizai, skirtoje Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto 50-mečiui, rašyta:

„Per penkiasdešimt gyvavimo metų Humanitarinis fakultetas išleido per 5000 specialistų, pasklidusių po visą šalį. Bėga metai, keičiasi dėstytojai ir studentai, modernėja studijų programos, o į šeštąją dešimtį įkopęs Humanitarinis fakultetas, tvirtai įaugęs į Šiaulių ir visos Lietuvos žemę, drąsiai žvelgia į ateitį“ (p. 19).

Cituojamoji* knyga išleista prieš dešimt metų. Humanitarinis fakultetas (HF) tuomet gyveno tikrą savo klestėjimo laiką: 8 katedros, 8 įvairūs mokslo ir kultūros centrai, šimtas keliolika dėstytojų „pirmaeilininkų“, iš kurių keturiasdešimt keli profesoriai bei docentai, dar keli mokslų daktarai be pedagoginių vardų, apie ar net per tūkstantis studentų. Tiesa, jau ir tada buvo ženklų, signalizuojančių pabaigos pradžią, tačiau vos vienas kitas, o ir tie patys nelabai raiškūs.

Šių metų gruodį fakultetas, kažkada buvęs Kalbų ir literatūros fakultetu, vėliau Filologijos fakultetu, o pastaruosius aštuoniolika metų Humanitariniu fakultetu, minėtų 60-metį. Minėtų. Bet nuo 2016 m. vasario 1 d., kitaip tariant, nuo pirmadienio jo, kaip savarankiškos vientisos struktūros nebelieka. Itin sunki Šiaulių universiteto ir paties fakulteto padėtis neišvengiamai nulėmė sprendimą sujungti kelis fakultetus į vieną, tad nuo pirmadienio darbą pradės naujas Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas. Jame numatytos 7 katedros, iš kurių 3 – buvusio Humanitarinio fakulteto.

Dabar HF turėjo 5 katedras: (1) Filosofijos ir antropologijos, (2) Istorijos, (3) Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos, (4) Literatūros istorijos ir teorijos, (5) Užsienio kalbų studijų. Nereformuota išliks tik pastaroji. Sujungus 1 su 2 ir 3 su 4, naujame jungtiniame fakultete nuo 2016 m. kovo 1 d. atsiras ir naujos jungtinės katedros: (a) Istorijos ir filosofijos katedra ir (b) Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedra.

Kitaip tariant, nuo kovo 1 d. nebeliks ir įvairiais pavadinimais įvairiu metu vadintos, bet kaip savarankiška struktūra funkcionavusios literatūros katedros. Su ja, tiesa, ne be fragmentiškų pertrūkių, vienaip ar kitaip susisaistęs buvau trisdešimt metų: nuo 1983 iki 2013. Taigi natūraliai gailu, kad taip nutiko. Kad fakultetas ir katedra sujungti su kitais padaliniais. Žinant realų dėstytojų ir studentų santykį bei galimas jo raidos perspektyvas, gal net reikėtų sakyti: prijungti prie kitų – gausesnių, stipresnių, agresyvesnių ir azartiškesnių – padalinių.

Kodėl taip nutiko? Faktorių daug. Nedžiuginanti demografinė padėtis. Neatsakinga ir neadekvati aukštojo mokslo, studijų plėtra ir Lietuvoje, ir pačiame Šiaulių universitete. Permanentinės vadybos, personalo atrankos klaidos. Akademinės logikos, kaip pagrindinio universiteto veiklos principo visose jo srityse, sistemingas ignoravimas. Kai kurie skandalingi įvykiai.

Kas gali laukti ateity? Ir fakultetas, ir katedra jau yra išgyvenę jungimus (pavyzdžiui, 1960–1965 m. veikė jungtinis Fizikos-matematikos-filologijos fakultetas, 1971–1982 m. veikė jungtinė Lietuvių kalbos ir literatūros katedra), bet abu vėl buvo atkurti. Abejoju, ar dabar po metų kitų ar keliolikos vėl galėtų taip nutikti – atsikurti fakultetas ir/arba katedra. Taip prognozuoti būtų per optimistiška, nes tokiai prognozei kol kas nematau visiškai jokių prielaidų. Realiau, kad humanitarinis, filologinis, ypač literatūrologinis mokslas bei mokymas Šiauliuose „gryni“ išliks arba labai minimaliu pavidalu, arba tik kaip integruoti į platesnius, pavadinkime, sociohumanitarinius junginius, t. y. kokiais nors ne itin gausiais „taikomaisiais“ pavidalais.

Blogiausia turbūt būtų, jeigu jų visai neliktų.

Taigi pasirodė, kad Humanitarinis fakultetas, nėra „tvirtai įaugęs į Šiaulių ir visos Lietuvos žemę“ ir į ateitį Šiaulių humanitarai, kuriems priskiriu ir save, turi žvelgti ne nepamatuotai drąsiai, bet itin atsargiai ir apgalvotai.

Pastarųjų dienų fotografija atminčiai, nes šios iškabos virš durų greitu laiku turėtų nebelikti. Beje, ir šio pastato, kurio visas įmanomas ir net neįmanomas patalpas humanitarai yra įsimbolinę, pavertę „vardinėmis auditorijomis“, likimas man nėra aiškus.

______________________________

* Dabar nesinorėtų nieko daugiau sakyti apie šablonų beigi klišių įšale sustingusį cituojamų sakinių stilių, nes čia tam nei laikas, nei vieta, nors liežuvis tokiam sakymui ir labai niežtėtų.

2016-01-30