Pirmasis 2013 m .
žiemos savaitgalis. Pirma diena, kai sniego Šiauliuose jau pakankamai daug.
Nuvežiau sūnų į „Dagilėlio“ choro repeticiją, o pats, pasiėmęs darbinį
kompiuterį ir nusiteikęs rimtai tą gerą pusantros valandos pasidarbuoti (kaip
paprastai būna), užėjau į savo mėgstamiausią Šiaulių kavinę su geru interneto
ryšiu ir gera aura bei puikia kava.
Atsisėdau, išsidėliojau darbinius rykus, įsijungiau, prisijungiau…
Jau besitvarkydamas ir besiruošdamas darbui išgirdau kone visos kavinės
radiusu iš giliojo kampo sklindantį monologą, kuris lyg ir buvo, bet iš tikrųjų
nebuvo dialogas tarp dviejų tikrai pakankamai inteligentiškos apsirengsenos ir
išvaizdos vidutinio amžiaus moterų.
Vyksmas paprastas: viena tyčia, bet tarsi būtų netyčia kalba taip, kad
girdėtų ne tik pašnekovė, bet visi, kas sėdi kavinėje (net tie, kurie kalbasi
angliškai), kita kone išimtinai klauso(si) ir baimingai dairosi, atrodo, nuoširdžiai
norėdama, kad girdinčiųjų jos pašnekovę būtų kuo mažiau. Klaũsančiosios ir
retsykiais, kai galėjo, tiksliau, kai jai buvo leista, įsiterpiančiosios
nereferuosiu. Referuosiu, kiek girdėjau (nes neįmanoma buvo negirdėti),
kalbančiąją, primindamas, kad girdėjau ne nuo pradžių. Referuosiu teziškai
punktais sakymų, t. y. esmes:
1) šiuolaikinis jaunimas Lietuvoje yra absoliučiai niekam tikęs,
nes: a) nesirenka rimtų (=inžinerinių) specialybių, o tik visokį socialinį
niekalą, b) amžinai murkso įkišęs galvas į kompiuterius; c) yra
totaliai išlaikomas tėvų ir kitų vyresniokų;
2) ES į Lietuvą bruka visokį buitinės technikos šlamštą, todėl
geriausia, kas gali ištikti lietuvį, esanti Alytaus „Snaigės“ šaldymo įranga;
3) Zuckerbergas
yra PATC
totališkiausias blogis, nes per „tą savo feisbuką“ jis „suvaikins“ (sic!) pasaulį;
4) turčiai viską susigrobę, o mums bepalikę grašius duonai ir
va – retkarčiais – kavai;
5) gerai tiems (nuo savęs pridėsiu: Dievo kvaileliams), kurie nesupranta, kaip Lietuvoje viskas-o-viskas
blogai!
Kalbama buvo su tokiu pykčio kurstomu azartu, koks akivaizdžiai šaukėsi
med. terapijos, bet aš, prisipažinsiu, vis vien truputį pasijutau iš tos
Dievo kvailelių armijos gretų.
Po visko kalbėjusioji išdidžiai apleido kavinę. Galėjau pradėti dirbti
ir ramiai darbuotis iki choro repeticijos pabaigos… toks feisbuko suvaikintas.
2013-12-09
