„Herojai“

Vietinė liaudis turi žinoti vietinius savo praeities „herojus“. Apie panašius jau rašiau čia ir čia, o dabar tiesiog pateikiu „herojų“ sąrašą, paimtą iš puikaus, labai kruopščiai atlikto ir susisteminto kraštotyrinio darbo:

2012 m. kovo 25 d.

Kelionė pėsčiomis: Bubių piliakalnis – Sauginiai

Rašiau apie šiauliečiams rekomenduojamą neilgą ir „negliancinę“ kelionę dviračiais. Šiuosyk rekomenduoju kelionę pėsčiomis (geriausia vasarą) nuo Bubių piliakalnio, pro Bubius, Bubių sodus iki Sauginių. Smagus ir ramus apie 11–12 km. keliavimas, kurį per kelias valandas įveikėm sykiu su devynmečiu sūnumi. Tiesa, prieš pabaigą yra gabaliukas labai dulkėto kelio, bet tai azarto nenumušė.

2012 m. kovo 24 d.

Trys Ričardo Šileikos atvirlaiškiai

Atrodo, nuo 1999 m. gaunu iš bičiulio poeto ir fotografo Ričardo Šileikos atvirlaiškius, o kartais ir laiškus. Atvirlaiškių buvo susikaupę tiek, kad prieš pora trejetą metų ėmiau ir, Ričardui leidus, surengiau jų parodėlę vadinamojoje ŠU Humanitarinio fakulteto II aukšto galerijoje. Dabar jie vėl kaupiasi, už ką esu labai dėkingas jų siuntėjui. Iš tų naujai besikaupiančiųjų štai trys – pavadinkime – mini parodėlei šioje virtualioje erdvėje.

2012 m. kovo 20 d.

Rašinėjimai „ir tada dirbome Lietuvai“ dvasia

Žmonės sovietiniais laikais sėdėję aukštuose, įtakinguose ar bent aukštesniuose vietiniuose ir respublikiniuose postuose neišvengiamai buvo susiję su sovietine ideologija. Tos sąsajos galėjo būti nebūtinai gilios, nebūtinai labai autentiškos, nebūtinai visiškai tapačios įsitikinimams, galėjo būti vien formalios, pavyzdžiui, reikia įstoti į komunistų partiją, jei nori kokias atitinkamai aukštas ar aukštesnes pareigas užimti, bet jos – tos sąsajos – vis viena buvo. „Sisteminis“ žmogus buvo daugiaaukščio sovietinio pastato statybinė plyta, todėl turėjo būti patikimas ir ištikimas, nors tą ištikimybę vien tik garsiai tedeklaravo. Bet deklaravo. Ir jau, gink Dieve, nieko nedarė prieš sistemą. Jokios disidentystės, jokio, net menkiausio disidentiško judesėlio, jokios, net menkiausios mintelės apie disidentystę.

Paskui nei iš šio, nei iš to ima ir pasipila tokie brazauskiški pareiškimai, kaip garsusis „ir tada dirbome Lietuvai“, dabar įgaunantis maniakiškai platų mastą: visokie buvusieji (šepečiai, lisenkaitės…) kepte kepa „atsiminimus“, aiškindami, kaip, matote, jie tada nuoširdžiai, net besimelsdami (!) dirbo Lietuvai. Taip ir norisi paklausti: kokiai Lietuvai, žmogau? LSSR'ui, kurio su Lietuva nereikėtų nei tapatinti, nei apskritai painioti?

Tas asmeninės sovietinės praeities perdažymo ir pagražinimo vajus persimetė ir į provinciją. Šiauliuose jau irgi turime ne vieną ne vieno „buvusiojo“, vadinkime, memuaristikos pavyzdį, kuriame ir tesimato vien tai, kaip neva buvo „dirbta Lietuvai“, bet kažkodėl… daugiausia užsidirbta sau: butas pačiame centre puikiausiame name, poilsinės kelionės po Lietuvos, „broliškų respublikų“ ir net socialistinio bloko šalių kurortus, namai, mašinos, realus kapitalas (pavyzdžiui, buvusi didžiausia Šiaulių parduotuvė) ar simbolinis kapitalas (pavyzdžiui, Šiaulių miesto garbės piliečio regalijos).

Aš dar sugebu atsirinkti, kas buvo/yra kas, bet mano vaikai, tokių knygų prisiskaitę, gali jau ir nebesusigaudyti, kas buvo/yra kas. Knygos dar bala nematė – jos gal dar tik pusė bėdos. Blogiau ar ir visai blogai, kai tose knygose išreiškiamos nuostatos šiuo metu kažkaip labai jau „liberaliai“ visuomenėje plinta „už gryną pinigą“, kad lyg ir iš tikrųjų „buvusieji“ dirbo ne sau, net ne LSSR'ui, o Lietuvai.

Tokiame fone gali labai kvailai atrodyti anuometinis disidentavimas. Kam disidentauti, jei va – komunistinio politinio biuro nariai „Lietuvai dirbo“.

O išprovokavo čia tuos mano pašnekėjimus Vytauto Jankausko knyga „Kolaborantas? Autobiografija“ (Šiauliai, 2009), parašyta brazauskine „ir tada dirbome Lietuvai“ dvasia (tą knygą savo tinklaraštyje jau esu citavęs). Vytautas Jankauskas sovietmečiu dirbo Šiaulių prekybos valdybos viršininku. Galite tik įsivaizduoti, ką reiškė tokios pareigos visuotinio deficito, chroniško prekių trūkumo laikais, galite tik įsivaizduoti, kas ir kaip iki tokių pareigų anuomet galėjo prisitarnauti.

P. S. Kad atmintis visai nesiatrofuotų, kad nepasimestume sovietinės praeities būtyje, kad nesureliatyvintume santykio su ja iki moralinio cinizmo, kai nebesvarbu, kas ir kaip buvo, įdedu nuskenuotą puslapį iš 1986 m. pavasario Šiaulių laikraščio „Raudonoji vėliava“. Iki Atgimimo bebuvo likę dveji metai…

2012 m. kovo 18 d.

Apie piktavališkus anoniminius internetinius komentarus / komentatorius

Vadinamasis blogeris esu nuo 2009 m. birželio 26 d. (čia mano pirmasis įrašas). Besiblogeriaudamas laipsniškai jutau, kad apie šitą problemą anksčiau ar vėliau neišvengiamai reikės parašyti, bet tas reikalingumas ypač paaštrėjo šiais metais, kai savo tinklaraštį perkėliau į blogspot terpę, turbūt dėl to, kad blogspot'e didesnis pra/pri-einamumas, o gal ir dėl kitų priežasčių – nežinau. Bet tai ir nėra labai svarbu.

Svarbiausia – pati problema. O ji gal net kiek banaloka: įrašų komentavimas ir komentatoriai. Buvau, tebesu ir visada būsiu savo bloge įjungęs tokį „mygtuką“, kad kiekvienas komentaras pirmiausia patenka į mano el. paštą, kad aš, prieš viešindamas, jį peržiūrėčiau. Nes maža, kas ką parašys, dėl ko paskui tektų ilgai ir nuobodžiai aiškintis, gal net teisėsaugai ar savo sąžinei. Bet ir tokia tvarka neatbaido visokių – taip sakant – rašinėtojų, kurių minčių „perlus“ be skrupulų aš, žinoma, delete'nu. Kartais pasitaiko ir konceptualių komentarų, bet deja, anonimiškų ir – svarbiausia – piktavališkų, kuriuos aš irgi ištrinu, jų nė negalvodamas skelbti. Piktavališki: kurie nori „įkąsti“, mane mentoriškai mokyti, „iš aukšto“ pamokslauti ir pan. Savo tinklaraštyje tokių komentuotojų-skaitytojų, tiesiai sakau, nepakęsiu, tokiems čia nėra kas veikti, tepersijungie jie į www.delfi.lt ar panašiai ir ten anonimiškai-piktavališkai-mentoriškai tekomentuojie į valias valiausias.

Man anonimai net bandė aiškinti, kad aš esą pasirinkęs tokią terpę (kokia esąs tinklaraštis), kurioje anonimiškumas esą visiškai nereiškiąs blogo tono. O aš sakau ir sakysiu, kad anonimiškumas, ypač piktavališkas (!), visada reiškė ir reiškia blogą toną, blogą skonį, nepakankamą išsilavinimą ir pan. Dėl to didesnė mano pagarba tenka tiems internetiniams leidiniams, kurie reikalauja priregistruotų vartotojų-komentuotojų ir neatidaro Pandoros skrynios visiems palaidasmegeniams-palaidaliežuviams anonimams. Dėl to aš mieliau rašau leidiniams, kurie reikalauja komentatorių registracijos (pvz., „Šiaurės Atėnai“), nei tiems, kurie tokios registracijos nereikalauja (pvz., „Literatūra ir menas“).

Tokia mano pozicija: arba šnekamės civilizuotai, t. y. pažindami, matydami, identifikuodami vienas kitą ir prisiimdami asmeninę-moralinę atsakomybę už tai, ką sakome, arba iš viso nesišnekame.

Būk civilizuotas – visada prisistatyk!

2012 m. kovo 13 d.

Kol kas nepriklausoma Lietuvos Respublika laimi

Kai sovietinių švenčių metu centrinėse tribūnose stovėdavo, kalbas sakydavo ir rankomis mojuodavo partinė nomenklatūra, viskas buvo adekvatu istorinei situacijai. Jie (pavyzdžiui, Šiaulių miesto komunistinio partinio komiteto, vykdomojo komiteto veikėjai) vienareikšmiškai buvo sovietinės Lietuvos valstybės žiedas, esmė, kvintesencija. Dūręs į juos pirštu neklystamai galėjai sakyti: ant jų pirmiausia ir daugiausia laikosi LSSR – Lietuvos sovietinė socialistinė respublika, jie yra toji sovietinės respublikos cementuojanti, įcentruojanti jėga.

Kai dabar nepriklausomybės švenčių metu analogiškose centrinėse tribūnose stovi, kalbas sako ir pan. dabartinė nomenklatūra, niekaip neapsiverčia liežuvis sakyti, kad tai nepriklausomos Lietuvos valstybės žiedas, jos esmė, kvintesencija. Jie (pavyzdžiui, Šiaulių miesto merijos atstovai, „vedantieji“ partiniai aktyvistai, dauguma miesto tarybos narių) man regisi kaip tik išvirkščioj šviesoj. Regisi kaip save cementuojanti ir įcentruojanti jėga, nepriklausomą respubliką paliekanti, švelniai tariant, nuošalių nuošaliausioje nuošalėje, o grubiai tariant, ją… (nebaigsiu sakinio dėl estetinių sumetimų).

Bet stebuklas yra tas, kad nepriklausoma Lietuvos Respublika dar tebėra gyva ir gyvybinga, kad ji dar tebėra pajėgi absorbuoti ir – plačiąja prasme žiūrint – neutralizuoti tokias nomenklatūras, tokių veikėjų veiklas. Su šia nelengva jos pergale Kovo 11-tosios proga visus ir sveikinu! (Kviesdamas sykiu pamąstyti, ar ilgai dar Lietuvos Respublika tokias kovas kovoti bus pajėgi?)

2012 m. kovo 11 d. (Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena)

Durų staktos gyvybė

Yra žmonių, kurie mėgsta gyventi iki interjerinės dizaininškos sterilybės išpuoselėtuose namuose. Kur kiekviena „plintuso“ atkarpėlė „suleista“ milimetro tikslumu, kur lempos gaubto atspalvis specialisto ar paties namo šeimininko suderintas su gėlių vazos molio faktūra, o vonios durų rankena – su rankšluosčių spalvine palete. Tokie namai aiškiai ne man, nes jie primena sterilias medicinos įstaigų patalpas. Namai man turi būti tikrai apgyventi, tikrai „vartojami“, kūniškai būnami, turi būti jei ne sujaukti, tai bent kiek pajaukti, kad justųsi gyvybė, kad justųsi žmonės esant ir gyvenant, o ne vien tik tvarkantis.

Interjerinės sterilybės namuose negalimos durų staktos, kuriose periodiškai žymimas vaiko augimas, „įgyvybinantis“ pačią staktą, paverčiantis ją liniuote, kuri turi gyvosios atminties funkciją ir jaukumo įkrovą.

2012 m. kovo 7 d.

Religiniai medalikėliai sovietiniais laikais

Studijų laikais mūsų grupė turėjom labai keistą dėstytoją kalbininkę kuratorę. Ji buvo nepaprastai kruopšti ir pareiginga. Sykį kažkokią politapžvalgos valandėlę – buvo buvo net tokios!– kad toji valandėlė „neprapultų“, apturėjom fakulteto koridoriuje, nes visos auditorijos pasirodė esančios užimtos.

Tai va, kažkuriame kurse, veikiausiai antrame arba trečiame, toji kuratorė nusivežė mus į ekskursiją po literatūrines Kauno vietas. Ekskursija kaip ekskursija, apsižiūrinėjom, pašmirinėjom. Tik va prie Vytauto bažnyčios, ją iš lauko apžiūrinėjant, priėjo prie mūsų grupelės kažkokia moteriškė, pradėjo kažką apie tikėjimą ir Šv. Mariją pasakoti, o atsisveikindama tokius lenkiškus alavinius Šv. Marijos medalikėlius (žr. nuotraukoje) padalijo. Mažus visai, gal poros centimetrų ilgio ir centimetro pločio. Pakalbėjo tai pakalbėjo, padalijo tai padalijo – pasiklausėm, pasiėmėm ir pamiršom.

Pasirodė, be reikalo pamiršom. Jau kitą dieną į paskaitą vietoj tą paskaitą vesti turėjusio dėstytojo kaip juodas debesis su gedulingai reikšminga veido išraiška įėjo, sakysiu oficialiai, Šiaulių K. Preikšo vardo pedagoginio instituto Filologijos fakulteto pirminės partinės (tuomet buvo viena partija) organizacijos sekretorė. Irgi dėstytoja, irgi kalbininkė. Ir tokiu tragipatosišku balsu mums pareiškė, kad esam padarę labai neapgalvotų ir ideologiškai nebrandžių veiksmų: klausę religinės propagandos ir – pamanyk tik! – pasiėmę turėjimui religinės atributikos. Net nustėrom. Liepė geranoriškai kitą dieną sunešti ir jai tuos medalikėlius atiduoti, leido suprasti, kad daugiau tokie dalykai nebus toleruojami ir mes už panašius „nebrandumus“, jei jų ateityje dar pasitaikytų, oi dar ir kaip galim atsiimti, pakenkdami savo karjerai. Sužinojau, kad buvo ir medalikėlių neėmusių, t. y. „ideologiškai sąmoningų“.

Kitą dieną dalis kursiokų tuos medalikėlius sunešė. Kita dalis, tiesa, žymiai mažesnė, juos pasilaikė sau ir gal tebeturi iki šiolei, kaip ir aš tebeturiu.

Iš to tokie štai išvadiniai pasvarstymai:

neabejotinai kurse tarp saviškių turėjom sovietų saugumo užverbuotą „špikelį“, kuris tam, „kam reikia“, ir nė kiek nedelsdamas pranešė apie tai, kas nutiko Kaune prie vytautinės bažnyčios;

iki šiol galvoju, kur anoji fakulteto partinė sekretorė tuos suneštuosius medalikėlius dėjo: atidavė „užprotokoluoti“ saugumiečiams? išmetė į šiukšlių dėžę? ar – pajuokaukim – partinių ritualų metu išlydė į vieną alavo gabalą ir išliejo iš jo penkiakampę komunistinę žvaigždę?

2012 m. kovo 3 d.