Žmonės sovietiniais laikais sėdėję aukštuose, įtakinguose
ar bent aukštesniuose vietiniuose ir respublikiniuose postuose neišvengiamai
buvo susiję su sovietine ideologija. Tos sąsajos galėjo būti nebūtinai gilios, nebūtinai
labai autentiškos, nebūtinai visiškai tapačios įsitikinimams, galėjo būti vien
formalios, pavyzdžiui, reikia įstoti į komunistų partiją, jei nori kokias
atitinkamai aukštas ar aukštesnes pareigas užimti, bet jos – tos sąsajos – vis
viena buvo. „Sisteminis“ žmogus buvo
daugiaaukščio sovietinio pastato statybinė plyta, todėl turėjo būti patikimas
ir ištikimas, nors tą ištikimybę vien tik garsiai tedeklaravo. Bet deklaravo.
Ir jau, gink Dieve, nieko nedarė prieš sistemą. Jokios disidentystės, jokio, net
menkiausio disidentiško judesėlio, jokios, net menkiausios mintelės apie disidentystę.
Paskui nei iš šio, nei iš to ima ir pasipila tokie
brazauskiški pareiškimai, kaip garsusis „ir tada dirbome Lietuvai“, dabar
įgaunantis maniakiškai platų mastą: visokie buvusieji (šepečiai, lisenkaitės…)
kepte kepa „atsiminimus“, aiškindami, kaip, matote, jie tada nuoširdžiai, net besimelsdami (!) dirbo
Lietuvai. Taip ir norisi paklausti: kokiai Lietuvai, žmogau? LSSR'ui, kurio su
Lietuva nereikėtų nei tapatinti, nei apskritai painioti?
Tas asmeninės sovietinės praeities perdažymo ir pagražinimo
vajus persimetė ir į provinciją. Šiauliuose jau irgi turime ne vieną ne vieno „buvusiojo“,
vadinkime, memuaristikos pavyzdį, kuriame ir tesimato vien tai, kaip neva buvo
„dirbta Lietuvai“, bet kažkodėl… daugiausia užsidirbta sau: butas pačiame
centre puikiausiame name, poilsinės kelionės po Lietuvos, „broliškų respublikų“
ir net socialistinio bloko šalių kurortus, namai, mašinos, realus kapitalas
(pavyzdžiui, buvusi didžiausia Šiaulių parduotuvė) ar simbolinis kapitalas
(pavyzdžiui, Šiaulių miesto garbės piliečio regalijos).
Aš dar sugebu atsirinkti, kas buvo/yra kas, bet mano
vaikai, tokių knygų prisiskaitę, gali jau ir nebesusigaudyti, kas buvo/yra kas.
Knygos dar bala nematė – jos gal dar tik pusė bėdos. Blogiau ar ir visai
blogai, kai tose knygose išreiškiamos nuostatos šiuo metu kažkaip labai jau
„liberaliai“ visuomenėje plinta „už gryną pinigą“, kad lyg ir iš tikrųjų
„buvusieji“ dirbo ne sau, net ne LSSR'ui, o Lietuvai.
Tokiame fone gali labai kvailai atrodyti anuometinis
disidentavimas. Kam disidentauti, jei va – komunistinio politinio biuro nariai
„Lietuvai dirbo“.
O išprovokavo čia tuos mano pašnekėjimus Vytauto
Jankausko knyga „Kolaborantas? Autobiografija“ (Šiauliai, 2009), parašyta
brazauskine „ir tada dirbome Lietuvai“ dvasia (tą knygą savo tinklaraštyje jau
esu citavęs).
Vytautas Jankauskas sovietmečiu dirbo Šiaulių prekybos valdybos viršininku.
Galite tik įsivaizduoti, ką reiškė tokios pareigos visuotinio deficito,
chroniško prekių trūkumo laikais, galite tik įsivaizduoti, kas ir kaip iki
tokių pareigų anuomet galėjo prisitarnauti.
P. S. Kad atmintis visai nesiatrofuotų, kad
nepasimestume sovietinės praeities būtyje, kad nesureliatyvintume santykio su
ja iki moralinio cinizmo, kai nebesvarbu, kas ir kaip buvo, įdedu nuskenuotą
puslapį iš 1986 m .
pavasario Šiaulių laikraščio „Raudonoji vėliava“. Iki Atgimimo bebuvo likę
dveji metai…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą