Religiniai medalikėliai sovietiniais laikais

Studijų laikais mūsų grupė turėjom labai keistą dėstytoją kalbininkę kuratorę. Ji buvo nepaprastai kruopšti ir pareiginga. Sykį kažkokią politapžvalgos valandėlę – buvo buvo net tokios!– kad toji valandėlė „neprapultų“, apturėjom fakulteto koridoriuje, nes visos auditorijos pasirodė esančios užimtos.

Tai va, kažkuriame kurse, veikiausiai antrame arba trečiame, toji kuratorė nusivežė mus į ekskursiją po literatūrines Kauno vietas. Ekskursija kaip ekskursija, apsižiūrinėjom, pašmirinėjom. Tik va prie Vytauto bažnyčios, ją iš lauko apžiūrinėjant, priėjo prie mūsų grupelės kažkokia moteriškė, pradėjo kažką apie tikėjimą ir Šv. Mariją pasakoti, o atsisveikindama tokius lenkiškus alavinius Šv. Marijos medalikėlius (žr. nuotraukoje) padalijo. Mažus visai, gal poros centimetrų ilgio ir centimetro pločio. Pakalbėjo tai pakalbėjo, padalijo tai padalijo – pasiklausėm, pasiėmėm ir pamiršom.

Pasirodė, be reikalo pamiršom. Jau kitą dieną į paskaitą vietoj tą paskaitą vesti turėjusio dėstytojo kaip juodas debesis su gedulingai reikšminga veido išraiška įėjo, sakysiu oficialiai, Šiaulių K. Preikšo vardo pedagoginio instituto Filologijos fakulteto pirminės partinės (tuomet buvo viena partija) organizacijos sekretorė. Irgi dėstytoja, irgi kalbininkė. Ir tokiu tragipatosišku balsu mums pareiškė, kad esam padarę labai neapgalvotų ir ideologiškai nebrandžių veiksmų: klausę religinės propagandos ir – pamanyk tik! – pasiėmę turėjimui religinės atributikos. Net nustėrom. Liepė geranoriškai kitą dieną sunešti ir jai tuos medalikėlius atiduoti, leido suprasti, kad daugiau tokie dalykai nebus toleruojami ir mes už panašius „nebrandumus“, jei jų ateityje dar pasitaikytų, oi dar ir kaip galim atsiimti, pakenkdami savo karjerai. Sužinojau, kad buvo ir medalikėlių neėmusių, t. y. „ideologiškai sąmoningų“.

Kitą dieną dalis kursiokų tuos medalikėlius sunešė. Kita dalis, tiesa, žymiai mažesnė, juos pasilaikė sau ir gal tebeturi iki šiolei, kaip ir aš tebeturiu.

Iš to tokie štai išvadiniai pasvarstymai:

neabejotinai kurse tarp saviškių turėjom sovietų saugumo užverbuotą „špikelį“, kuris tam, „kam reikia“, ir nė kiek nedelsdamas pranešė apie tai, kas nutiko Kaune prie vytautinės bažnyčios;

iki šiol galvoju, kur anoji fakulteto partinė sekretorė tuos suneštuosius medalikėlius dėjo: atidavė „užprotokoluoti“ saugumiečiams? išmetė į šiukšlių dėžę? ar – pajuokaukim – partinių ritualų metu išlydė į vieną alavo gabalą ir išliejo iš jo penkiakampę komunistinę žvaigždę?

2012 m. kovo 3 d.