Kai sovietinių švenčių metu centrinėse tribūnose
stovėdavo, kalbas sakydavo ir rankomis mojuodavo partinė nomenklatūra, viskas
buvo adekvatu istorinei situacijai. Jie (pavyzdžiui, Šiaulių miesto
komunistinio partinio komiteto, vykdomojo komiteto veikėjai) vienareikšmiškai buvo
sovietinės Lietuvos valstybės žiedas,
esmė, kvintesencija. Dūręs į juos pirštu neklystamai galėjai sakyti: ant jų pirmiausia
ir daugiausia laikosi LSSR – Lietuvos sovietinė socialistinė respublika, jie
yra toji sovietinės respublikos cementuojanti, įcentruojanti jėga.
Kai dabar nepriklausomybės švenčių metu analogiškose
centrinėse tribūnose stovi, kalbas sako ir pan. dabartinė nomenklatūra, niekaip
neapsiverčia liežuvis sakyti, kad tai nepriklausomos
Lietuvos valstybės žiedas, jos esmė, kvintesencija. Jie (pavyzdžiui, Šiaulių
miesto merijos atstovai, „vedantieji“ partiniai aktyvistai, dauguma miesto
tarybos narių) man regisi kaip tik išvirkščioj šviesoj. Regisi kaip save cementuojanti ir įcentruojanti
jėga, nepriklausomą respubliką paliekanti, švelniai tariant, nuošalių
nuošaliausioje nuošalėje, o grubiai tariant, ją… (nebaigsiu sakinio dėl
estetinių sumetimų).
Bet stebuklas yra tas, kad nepriklausoma Lietuvos Respublika dar tebėra gyva ir gyvybinga, kad
ji dar tebėra pajėgi absorbuoti ir – plačiąja prasme žiūrint – neutralizuoti
tokias nomenklatūras, tokių veikėjų veiklas. Su šia nelengva jos pergale Kovo
11-tosios proga visus ir sveikinu! (Kviesdamas sykiu pamąstyti, ar ilgai dar Lietuvos
Respublika tokias kovas kovoti bus pajėgi?)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą