* [Perpublikuojama
iš: „Šiaulių
kraštas. / Atolankos“, 2014 m. vasario 28 d.]
Įžanginės pastabos
Kalbant apie
Šiaulių universiteto dabartinę būklę dažniausiai sutariama dėl dviejų dalykų.
Pirma, kad toji būklė yra prasta (kai kas sako, kad labai prasta). Antra, kad
Šiauliams universiteto, vadinamojo „universitetinio miesto“ statuso vis dėlto
labai reikia. Tiesa, antruoju atveju yra ir nemažai kitaip manančių, ypač tarp
tų, kurie gyvena toliau nuo Šiaulių.
Matydamas,
kad šiais ir panašiais klausimais itin trūksta bent kiek bešališkesnių viešų
svarstymų, diskusijų, kad tik pavieniuose pasisakymuose (pvz., prof. Gintauto
Mažeikio, Vlado Vertelio) buvo keltos ne atsitiktinės, fragmentiškos, bet
esminės, visuminės su ŠU dabartimi ir ateitimi susijusios problemos, ryžtuosi
išsakyti savo nuomonę. Akcentuoju, kad tai yra tik nuomonė, bet sykiu
stengiuosi, kad ji būtų kuo analitiškesnė, kritiškesnė, nes universitetui,
manyčiau, būtent tokia ir būtent dabar yra pati reikalingiausia. Būtų tuo
geriau, kuo daugiau ir kritinių, ir analitinių požiūrių būtų pateikiama,
diskutuojama, kad juose išsakytos mintys padėtų universitetą perorganizuoti bei
tobulinti.
Kaip
pagrindines nepavydėtinos būklės priežastis pats universitetas įvardija –
vienas garsiai, kitas tyliau – šias: 1) dėl demografinės situacijos, emigracijos
ir išsiplėtusių galimybių studijuoti užsienyje mažėjantis studentų skaičius, 2)
įvesta studijų krepšelių sistema, 3) atseit tendencingas, t. y. neva
sistemiškai nepalankus, nes neva neobjektyvus „centro“ požiūris į universitetą.
Vienareikšmiškai
sutikčiau, kad pirmasis faktorius yra objektyvus ir labai daug lemiantis, nors
toli gražu ne tiek daug, kiek galvojama ir skelbiama. Dėl antrojo reikėtų ilgai
polemizuoti bei skaičiuoti, būtinai nepamirštant ne tik nuogų skaičių, bet ir
už jų slypinčių kokybinių rodiklių. Trečiasis dėmuo, dažniausiai nuvedantis
link to, ką galėtume pavadinti lokaliai kuriamomis „sąmokslo teorijomis“,
neatlaiko jokios kritikos, tačiau psichologiškai turbūt yra patogus, o gal ir
reikalingas dėl „savibaugos“, sykiu automatiškai peraugančios į „saviguodą“.
Manyčiau, ne todėl yra blogai, kad „centras“ dažnai kritiškai pasisako apie
universitetą, bet „centras“ taip pasisako, kadangi blogai yra su tuo, apie kurį
pasisakoma.
Išdrįsiu
kelti ir plačiau svarstyti klausimą: o vis dėlto apie kokią labai svarbią,
galbūt vieną svarbiausių esamos nepavydėtinos universiteto būklės priežastį nei
garsiai, nei tyliau nelinkstama kalbėti, jos kritiškai ir dalykiškai
analizuoti, nors jos akivaizdumas tiems, kas nori matyti, badyte bado akis?
Pradžiai
reikėtų atsidaryti Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) internetinį tinklapį
ir perskaityti tarptautinės ekspertų grupės surašytas ŠU veiklos vertinimo
išvadas bei jos siūlymą ŠU veiklą įvertinti neigiamai.
Taip pat galima pasižiūrėti Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro
(MOSTA) direktoriaus sprendimą dėl ŠU realiųjų išteklių neigiamo įvertinimo.
Ekspertų
grupės pateiktą nepalankų ŠU įvertinimą pirmiausia nulėmė tai, kad neigiamai
buvo įvertinta universiteto strateginio valdymo sritis. Neperpasakosiu to, kas
rašoma ekspertų išvadose, reziumuojančiose pastarųjų kelerių metų bei dabartinę
situaciją, nes jos kiekvienam norinčiam prieinamos pasiskaityti. Pasistengsiu
retrospektyviai ir, žinoma, pagal savo išmanymą pasiaiškinti, kaip prie
dabartinės situacijos buvo prieita, kas universiteto strateginio valdymo
srityje, bene labiausiai lemiančioje universiteto raidą, keliolika metų, mano
manymu, buvo daroma ne visai adekvačiai ar neadekvačiai. Pasidalysiu savo
samprata, kur veda ar neveda dabar žengiami bei bandomi žengti strateginiai
universiteto žingsniai ir kokius drįsčiau pasiūlyti.
Žvilgsnis į netolimą praeitį
Neadekvatumo
požymių atsirado nuo pat tapimo universitetu pradžios, tiksliau, nuo to laiko,
kai rektoriumi nebebuvo išrinktas prof. Aloyzas Gudavičius, kurio rektoriavimo
Šiaulių aukštojoje mokykloje metus strateginio valdymo ir daugelyje kitų sričių
be dvejonių laikau pačiais sėkmingiausiais. Vėlesnio pokyčio esmė ta, kad nuo
valdymo, orientuoto į akademinę plėtrą, buvo radikaliai pasukta į valdymą,
orientuotą vadybinės-struktūrinės plėtros linkme.
Suprantama,
toks posūkis pradžioje buvo motyvuotas ir tiesiog neišvengiamas, kadangi iš
dviejų darinių (pedagoginio instituto ir vieno KTU fakulteto) reikėjo ne tik
„popieriuje“, bet ir realiai sukurti vieną darinį bei pradėti jį sklandžiai
plėtoti (įsteigtas socialinių mokslų fakultetas ir pan.).
Vis dėlto
neilgai trukus pasimatė tos vadybinės-struktūrinės plėtros silpnosios pusės: 1)
ji sistemiškai buvo integruojama ne su vietiniu, regioniniu verslu, o saistoma
su vietine politika (čia būtų galima leistis į detales, tačiau užtenka pasekti
vien buvusių miesto merų darbines konfigūracijas ŠU), 2) ji vystyta didiesiems
struktūriniams padaliniams (fakultetams, institutams) suteikiant finansinę ir
kitokią „autonomiją“, bet iš aktualiosios jų ir centrinės administracijos
darbotvarkės išleidžiant viso universiteto kaip akademinio vienio
saviidentifikacinės tapatybės strateginę viziją (tokios veiklos neigiamą
padarinį dabar fiksuoja tarptautinė ekspertų grupė, akcentuodama, kad ŠU
neaiškiai apsibrėžia savo profilį); 3) plėtra buvo daugiausia vien ekstensyvi,
nukreipta į universiteto pastatų, struktūrinių vienetų, aptarnaujančio
personalo pareigybių ir dėstytojų etatų daugėjimą.
Trečias
punktas vertas atskiro komentaro. Minėtasis daugėjimas oficialiai be išlygų
buvo traktuotas kaip neginčytinas universiteto pasiekimas, kaip augantis jo kokybės
rodiklis ir vadybiškai gali būti paaiškintas kaip operatyvus reagavimas į XX a.
10-to dešimtmečio pabaigoje – XXI a. 1-mo dešimtmečio pradžioje mieste labai
sparčiai augusią studijų paklausą. Tačiau, mano nuomone, įžvelgtinos dvi iki
pat šiandienos atsitęsusios ano ekstensyvumo pasekmės, dabar tapusios itin
skausmingomis problemomis.
Pirma
susijusi su studijų paklausą tiesiog stebėtinai greitai „dengusios“ pasiūlos
kokybe, kuri jau tada (bent man) kėlė daugiau klausimų nei atsakymų, kai
kartais, pavadinkime, „n“ mokslų programos ir padaliniai buvo kuriami tam
turint akivaizdžiai per menką mokslinį akademinį pamatą ir net per menką
ateities potencialą. Tie neatitikimai kelia didelį rūpestį ir dabar.
Pavyzdžiui, ekspertų grupė savo vertinimo išvadose, pažymėjusi, kad tik 7 iš 27
ŠU studijų programų buvo akredituotos ne laikinam 3 metų terminui, bet
ilgiausiam galimam 6 metų, įrašė rimtai susimąstyti ir skubias išvadas daryti
verčiantį sakinį: „Todėl kyla klausimas dėl galimos įtampos tarp rinkos poreikių
ir programos turiniui keliamų akademinių reikalavimų.“
Antra ir
viena pačių skausmingiausių problemų sietina su tuo, kad įsibėgėjusi ekstensyvi
universiteto plėtra ne tik kad nebuvo laiku, tarkime, jau kokiais 2006 m., sustabdyta
ir suvaldyta, bet tam tikra dalimi net tapo „institucinės savivokos“ modusu su
sunkiai paaiškinamomis apraiškomis. Apie visa tai reikėtų ilgai kalbėti, bet
pasistengsiu tik prabėgomis paaiškinti, ką turiu omenyje.
Dar 2008 m. – kai visa
statistika jau rėkte rėkė apie didžiulį abiturientų skaičiaus mažėjimą pačiais
artimiausiais metais, kai ekonominės, ypač akademinės emigracijos tendencijų
kreivės rodė tik augimą – vietoje to, kad būtų užsiimta rimta šių statistikos
rodiklių analize ir priiminėjami atitinkami esminiai sprendimai dėl ŠU
mažinimo, vis dar (!) tebebuvo svarstomi vadinamojo „universitetinio miestelio“
statybos reikalai. Savaime suprantama, kad visiškai netrukus realybė
„miestelį“, planuotą, o veikiau svajotą kaip ŠU ekstensyviosios raidos triumfą,
privertė pamiršti. Tačiau tik tiek, nes nuo 2008 iki maždaug 2013 m. iš
inercijos buvo tebevažiuojama tais pačiais ekstensyvios, tik „užšaldytos“
paradigmos bėgiais, nepriimant jokių esminę strateginę kaitą užtikrinančių
sprendimų. Švietimo, aukštojo mokslo būklė kaip ir pats gyvenimas Lietuvoje
kito kone kasmet, tačiau adekvačios strateginės reakcijos į pokyčius nebuvo.
Susiklosčiusi situacija ir
įvaizdžio reikalai
Tokiu būdu
ir susiklostė dabartinė situacija, kai universitetas: 1) dydžiu tapo
neadekvatus miestui ir regionui, t. y. smarkiai sumenkusiai paklausai (kalbos,
kad čia mokysis studentai iš užsienio, daugiausia iš rytų šalių, bent jau kol
kas neturi realaus pagrindo); 2) tapo nepaslankus savo strategija, nes, kaip
pastebėjo ekspertai, negali net identifikuoti savo profilio ir net neturi
sukūręs bei įgyvendinęs pokyčių valdymo sistemos; 3) privalo itin pasitempti
savo kokybiniais rodikliais (programų laikino akreditavimo ar net
neakreditavimo ir panaši patirtis).
Svarstant
tai, kokie trikdžiai iškyla norint pertvarkyti strategiją, labai svarbia
laikyčiau ekspertų grupės pastabą, kad universitetui „būtina imtis suderintų
pastangų, norint į strateginį planavimą įtraukti akademinius darbuotojus, kitus
darbuotojus ir atitinkamus suinteresuotus subjektus“, ir ją lydinčią išvadą,
kad ŠU „planavimas yra nedidelės grupės administratorių užduotis“. Konstatuotas
tarytum dvigubas užsisklendimas: ir nuo galimų išorės partnerių („atitinkamų
suinteresuotų subjektų“), ir viduje nuo likusio personalo.
Mano
nuomone, tas užsisklendimas, atotrūkis viduje pastaraisiais metais paveikė ne
tik strateginio planavimo dalykus, tačiau ir psichologinį, moralinį
bendruomenės klimatą.
Pirmiausia
neliko ŠU administracijos atžvilgiu opoziciškai nusiteikusios poleminės
kritinės masės, kuri kaip nuolatinį ir institucinei savisaugai būtiną
„atsarginį išėjimą“ generuotų bei periodiškai savo galvose atnaujintų
alternatyvių universiteto raidos scenarijų planus.
Antras
stiprų nerimą keliantis dalykas, kurį jau metai kiti pastebiu ir, manau,
pastebiu ne aš vienas ir džiaugčiausi, jei būčiau neteisus: vis didesnėje ŠU
akademinės bendruomenės dalyje intensyvėjanti demotyvacija.
Galiu
klysti, bet man atrodo, kad ją dažnai skatina nenatūrali netikrumo, baugumo
atmosfera, palanki prisitaikančiam neveiklumui, bet ne konstruktyviam
analitiniam dialogui bei kritiniam mąstymui.
Vėlgi gal
klystu, bet manyčiau, kad pastaraisiais mėnesiais itin sparčiai pradėtas
aktualizuoti ir net instituciškai diegti vadinamojo „lojalumo universitetui“
principas yra įtartinai artinamas prie kažko panašaus į ištikimybę įvairių
lygmenų ŠU administracijai, jos sprendimams, keistiems, kartais net komiškiems
asmenybiniams susitapatinimams su pareigybėmis.
Atskiras,
nors su visomis čia aptariamomis problemomis glaudžiai susijęs yra universiteto
įvaizdžio ir jo formavimo klausimas. Šioje srityje jau keliolika metų iki pat
šiol, mano galva, tebedaromos keliapakopės ir tiesiog vaikiškos klaidos.
Pirmoji
pakopa (ji, beje, jokiu būdu nėra įvaizdžio dalykas, tik automatiškai jam
persiduoda): pernelyg funkcionalus ir keistai akademinėje institucijoje per
„tirštas“ akademinių ir panašių anomalijų – visokių kabalų, chiromantijų,
plagiatų – sluoksnis. Tas sluoksnis viešojoje erdvėje, aišku, neproporcingai,
bet pagal bendrojo informacinio lauko principus visiškai dėsningai užstoja
universitete anksčiau nuveiktas ir dabar vykdomas solidžias mokslines, menines,
edukacines, kultūrines, sportines veiklas.
Antroji
pakopa, kuri yra sunkiausiai suprantama ir visiškai nepateisinama: tų
akivaizdžių anomalijų kaip anomalijų neigimas, jas nominaliai
„perkvalifikuojant“ į neva teisėtas akademines veiklas ir iš esmės paliekant
„įaugintas“ į universiteto kūną. Pastarasis tokiu būdu yra „iškorijamas“ labai
pažeidžiamais ir, žiūrint iš šono, į akis pirmučiausiai bei labiausiai krintančiais
segmentais, kurie ne tik griauna išorinį įvaizdį, bet ir žlugdo sveiką
akademinę atmosferą viduje.
Trečioji
pakopa: manyčiau, kad tiesiog chroniškas jau keliolika metų besitęsiantis
įvaizdžio formavimo komandos, turinčios stiprų lyderį su sava profesionaliai
apgalvota ir realizuojama įvaizdžio kūrimo programa, trūkumas. Ir jau visai
nežinia, ką begalima pasakyti skaitant šią ekspertų grupės rekomendaciją:
„Grupė rekomenduoja ŠU sukurti veikiantį tinklalapį, kad ŠU būtų labiau
žinomas, taip pat norint geriau pranešti apie universiteto misiją, viziją ir
strateginius uždavinius suinteresuotiems subjektams ir plačiajai visuomenei.“
Po tokio sakinio net ką nors komentuoti sunku, nes XXI a. antram dešimtmečiui
artėjant prie vidurio tiesiog gėda.
Ar gali padėti šiuo metu
projektuojami politiniai sprendimai?
Kokių gi
dabar imamasi ar bandoma imtis svarbiausių veiksmų nepavydėtinai universiteto
padėčiai taisyti? Žinoma, tegaliu išsakyti nuomonę tik apie tuos veiksmus,
kurie kokiais nors būdais išviešinami.
Yra tikrai
pozityvių žingsnių: intensyvios tikslinių studijų vietų paieškos, perspektyvių,
ypač jungtinių, studijų programų kūrimas, nepopuliarių programų suspendavimas,
kelių padalinių bei tarnybų jungimai, naujo, įstatymus pagaliau atitinkančio Statuto
patvirtinimas ir pan. Šie žingsniai ir labai džiuginantys, bet ir labai
akivaizdžiai nepakankami.
Todėl, kiek
galima suprasti iš viešumoje pasirodančių signalų, didžiausio, galbūt net
lemiamo poslinkio viltis universitetas ar, tiksliau, jo vadovybė sieja su 2013 m. rugsėjo 5
d. Seime pateiktu „Mokslo ir studijų įstatymo 8, 28 ir 93 straipsnių papildymo
ir pakeitimo įstatymo
projektu“. Projekto autoriai yra du Šiauliuose išrinkti Seimo nariai, tad
nereikia ypatingos dedukcijos, kad suprastum, iš kur galimai sklido pirminė
projekto iniciatyva.
Projekto esmė
tokia: greta dviejų įprastų, natūraliai susiklosčiusių ir lygiomis sąlygomis
konkurencingai funkcionuojančių universitetų tipų (universalieji universitetai
ir specialieji universitetai), kuriems tiesiog tradiciškai jokio atskiro
teisinio reglamentavimo nei buvo, nei reikia, siekiama jį sukurti, o
svarbiausia – ignoruojant ir akademinę, ir net paprastą klasifikacinę logiką –
siekiama įstatymiškai įteisinti trečią (regioniniai universitetai) bei iš
dalies dar ir ketvirtą (Vilniaus universitetui, nors ir su išimtimis, siūloma
suteikti „išskirtinį statusą“) universitetų tipus. Vėlgi be ypatingų analitinių
pastangų labiau negu aišku, kad „regioninio universiteto“ statusas politiniu
būdu projektuojamas Šiaulių, matyt, dar ir Klaipėdos universitetams.
Iš karto
pasakysiu, kad minimą įstatymo projektą ir kaip Lietuvos Respublikos pilietis,
ir kaip Šiaulių bei Šiaulių universiteto patriotas, kurį biografija su Šiaulių
aukštąja mokykla saistė ištisus tris dešimtmečius, laikyčiau visišku
nesusipratimu, linkėdamas jam taip ir likti projektu. Jis, mano manymu, ydingas
ir valstybiniu, ir regioniniu lygmenimis.
Valstybiniu,
kadangi būtų iškreipta visa Lietuvos universitetinio mokslo sistema. Dabar
funkcionuojantys tradiciniai du universitetų tipai (universalieji, arba klasikiniai,
ir specialieji) užtikrina daugiau ar mažiau natūralią konkurenciją.
Įstatymo
projekto kūrėjų išgalvoti kiti du universitetų tipai (regioninis universitetas
ir VU kaip išskirtinis universitetas) esamą konkurencingumo balansą, o kaip
pasekmė ir studijų kokybės balansą, manyčiau, greitai ir stipriai pažeistų,
kadangi į akademinę sistemą būtų „įprojektuoti“ ne akademinio, bet
politinio-įstatyminio įteisinimo būdu kaip neaiškūs, akademiškai nemotyvuoti ir
akademinę universitetinę savireguliaciją stipriai žeidžiantys klasifikaciniai
dariniai. Mat VU projektuojamas aiškiai „virš“ kitų universitetų, o „regioninis
universitetas“ (suprask, kad taikoma ŠU ir gal KU) – lyg ir „greta“ ar
„paraleliai“ visų kitų, lyg ir „žemėliau“ kitų.
Tokių
projekcijų anaiptol nepavadinčiau skaidriu valstybišku mąstymu. Todėl noriu
labai pasidžiaugti Seimo
Teisės departamento išvada dėl aptariamojo įstatymo projekto, kurios
pirmoje pastaboje: 1) pažymimas projekte siūlomo universitetų klasifikavimo
kriterijų nepakankamas aiškumas, išsamumas bei objektyvumas, o svarbiausios
klasifikacinės formuluotės įvardytos kaip esančios „labiau deklaratyvaus bei
vertinamojo pobūdžio, neturinčios teisinio krūvio bei nenustatančios aiškaus
teisinio reglamentavimo“; 2) pažymima, kad „nėra aiškus siūlomo reglamentavimo
tikslas, t.y. nėra aišku, kokiu tikslu mokslo ir studijų institucijas –
universitetus siekiama išskirti į tam tikras grupes“. Pridursiu, kad aiškesnio
tokio klasifikavimo tikslo ir neįmanoma įvardyti dėl pačios klasifikacijos ne
tik akademinio, bet net vidinio loginio prieštaringumo.
Kodėl, mano
manymu, projektas ydingas ir regioniniu lygmeniu, o kalbant konkrečiai, kodėl
jis, ypač ilgalaikėje perspektyvoje, nepriimtinas nei ŠU, nei tuo labiau KU?
(Tiesa, KU, mano manymu, priešingai nei ŠU darys viską, ką begalės, kad tik
negautų oficialaus regioninio universiteto statuso. Mat jo kaip ir pačios
Klaipėdos situaciją laikyčiau radikaliai kitokia.)
Pamėginkime
įsivaizduoti, kokie atviri ar numanomi slapti lūkesčiai gali būti siejami su
projektuojamu įstatymu, su jį dėl vadinamojo „regioninio universiteto“
turėsiančiais lydėti poįstatyminiais dokumentais? Formuluosiu tuos galimus
lūkesčius kuo kompaktiškiau vienu sakiniu: išskirtinis valstybinis politinis
palaikymas, neišvengiamai išreiškiamas papildomomis dotacijomis,
atspindinčiomis kitokias, t. y. palankesnes nei likusiems universitetams
proporcijas tarp studentų skaičiaus, mokslo produkcijos ir gaunamo biudžetinio
finansavimo (gavimą suprantant nebūtinai „tiesmukai“, o kaip įmanomą
įvairiausiomis formomis).
Planuokime
tokį scenarijų: projektas vis dėlto įveikia klasifikacinio nuoseklumo dėsnius
(maža, kas Seime nutinka) ir virsta įstatymu, Lietuvos universitetinė sistema
neišvengiamai hierarchizuojama, o ŠU įstatymiškai gauna „regioninio
universiteto“ statusą. Ir užduokime sau tris klausimus, susijusius su ŠU bei
analizuojamuoju projektu: kur tai vestų Šiaulių universitetą? iš kur apskritai
tokios įstatymdavystės idėjos randasi? kodėl jos, ir būtent tokios, randasi?
Minėtosios
palankesnės proporcijos tarp produkcijos ir gaunamo finansavimo jau pačios
savaime reikštų mažesnius akademinius reikalavimus, į kuriuos, turint omenyje
situaciją universitete ir apskritai žmogiškojo faktoriaus veikimą, būtų
orientuojamasi, kurie, tiesą sakant, užkoduoti įstatymo projekto logikoje,
norėjo to jo autoriai bei iniciatoriai ar ne. Mažesni reikalavimai – tiesus
kelias į prastesnę studijų ir specialistų rengimo kokybę, kuri, nors kai kam
klaidingai gali atrodyti kitaip, pirmiausia tiesiogiai ir lemtingai koreliuoja
su mokslinių tyrimų universitete kokybe bei intensyvumu.
Taigi, mano
nuomone, užtektų kelerių metų, kad faktinė situacija universitete ne pagerėtų,
kaip tikimasi, o pablogėtų, tik būtų politiškai ir finansiškai paramstoma.
Kol būtų
paramstoma. Kol kitos mokslo institucijos, kiti universitetai leistųsi, kaip
čia švelniau pasakius, būti mažiau mylimi ir globojami, kol atvažiuotų nauji
užsienio ekspertai, kuriems gi nepaaiškinsi, kad taikytų pamažintus
„regioninius“ kriterijus, pagaliau – kol pasikeistų maitinanti ranka, t. y.
politinė konjunktūra.
Spėkime visi
sykiu, rinkdami variantus: tada „regioniniam“ Šiaulių universitetui kas
begrąžintų klasikinio arba bent šiaip „paprasto“ universiteto statusą ar
tiesiog suteiktų kokį nors jau tinkamesnį, pavyzdžiui, kolegijos? Ar gal
tiesiog išrašytų nedarbingumo lapelį? Manau, kad tas „tada“ ateitų daug
greičiau nei regisi.
Klausiant,
iš kur randasi tokios įstatymdavystės idėjos, kažkodėl į galvą ateina mintis
apie tai, kad ŠU jau senokai save deklaruoja kaip „regioninį universitetą“ ir
regioniškumą stengiasi pateikti ne tiek kaip geografinę charakteristiką, kiek
kaip profiliavimosi, savos tapatybės kryptį.
Klausiant,
kodėl randasi būtent įstatymdavystės idėjos, o ne, tarkime, konceptualūs
vadybiniai-strateginiai darbai, kažkodėl į galvą ateina mintis apie tai, kad
iki pat šiol taip ir neteko matyti minėtą deklaravimą atitinkančios, adekvačią
„regioninio universiteto“ tapatybę išskleidžiančios bei rimtais argumentais
pagrindžiančios realistiškos strateginės programos. Čia vėl galėčiau cituoti
tam tikras ekspertų išvadų vietas.
Gal esu
neteisus, bet jei nematau detalios argumentuotos programos, kurią laikyčiau
„tikru pinigu“ norimai akademinei regioninei tapatybei įsigyti, o matau vien
kažką panašaus į jos politinį pakaitą įstatymo projekto pavidalu, negaliu jo
laikyti „tikru pinigu“ tokiai tapatybei gauti.
Apie (ne)galimybes ir
(ne)atsakomybę
Prieš
keliant paskutinį klausimą, t. y. klausimą dėl alternatyvių strateginių
sprendimų, kaip esama situacija suvaldytina, kaip, kokia projektuotina
tolimesnė universiteto raida, pirmiausia reikia iškelti kitus du: 1) dėl
galimybių ir 2) dėl atsakomybės.
Jau kelinti
metai nuosekliai blogėjanti padėtis signalizuoja apie vieną ganėtinai aiškų
dalyką: esamoji vadybinio mąstymo paradigma, iš esmės nesikeitusi nuo 1998 m., jau
kelinti metai yra akivaizdžiai išsėmusi visas savo produktyvaus strategavimo
galimybes. Jeigu, tarkime, nuo „N“ metų kasmet drastiškai būtų mažėjusi stalo
įrankių paklausa, o stalo įrankių gamyklos direkcija ir atskirų cechų vadovybė
vis samprotautų: „na va, kaip sumažėjo paklausa“, „na, bet taip jau yra“, „na,
ką dabar daryti“ ir tesiimtų ne esminių gamyklos reformų, o, pavyzdžiui, pasidabruotų
ir nepasidabruotų šaukštų cechų administracinio sujungimo. Ko, vengdamas
bankroto, jei šis dar nebūtų ištikęs, būtų ėmęsis gamyklos savininkas? Manau,
kad sau į paskutinį klausimą atsakėte teisingai, nes sąžiningai.
Vadybinio
mąstymo paradigmos keitimosi galimybę ŠU praleido paskutinių rektoriaus rinkimų
metu.
Ar panaši
galimybė išlieka artėjančiuose rinkimuose?
Turint
galvoje, kad bet kokia nauja paradigma gali išaugti tik iš veiksmingas
alternatyvas pajėgios pasiūlyti kritinės masės, tokia galimybė vargiai įmanoma.
Mat norint, kad kur nors kritinė masė susidarytų bei funkcionuotų, reikia, kad
tam būtų sąlygos.
Mano
nuomone, dėl šių dalykų labai taikliai yra užklausęs Vladas Vertelis
straipsnyje „Ar
universitetui reikia universiteto?“: „Kur ta darbinga, ambicinga komanda,
turinti neleisti universitetui žlugti? Ar ta komanda, kuri universitetui ir jo
padaliniams vadovavo ir tebevadovauja, dėl įstaigos nuvarymo prie bankroto
ribos jaučia atsakomybę ne tik prieš savo autonominę bendruomenę, bet ir prieš
regiono (ir Šiaulių) visuomenę?“
Taigi su
esamo vadybinio mąstymo paradigma, manyčiau, jau besaistomi ne adekvačių
situacijai strategavimo galimybių lūkesčiai, bet vien atsakomybės ir iš jos
išplaukiančio vieno aiškaus sprendimo lūkesčiai. Pastaruosius lūkesčius ir
rektorių rinksianti naujoji ŠU Taryba, ir ŠU Senatas, ir visa ŠU bendruomenė
turėtų ne vien pasyviai nujausti ar palikti kokiems baimingiems aptarinėjimams
atokesniuose koridoriuose, bet jais atvirai, galbūt prioritetiškai vadovautis.
Net ir labai
autorefleksyvumo stokojanti sąmonė akademinėje terpėje, jei tai yra akademinė
terpė, turėtų jausti periodiškos su akademine institucija susijusių paradigmų
kaitos – bent jau kaip sąlygos išlikti – būtinybę.
Kas nedarytina ir kas
darytina
Kas akivaizdžiai
nedarytina ir kas darytina, jei minimoji nauja vadybinio akademinio mąstymo
paradigma kokiu nors kone stebuklingu būdu atsirastų?
Pirmiausia,
manyčiau, atmestinos klaidingos viltys: 1) kad kažkas iš Panevėžio, Klaipėdos
ar kitos pusės laisvanoriškai pageidaus prie ŠU ar su ŠU jungtis, tuo labiau
lygiais pagrindais, 2) kad toks jungimasis, jei jis ir įvyktų, pavyzdžiui,
įsikišus politinei valiai bei galiai, būtų panacėja, dargi prioritetinė.
Antra:
strategija, orientuota vien į maždaug tokią „ore tvyrančią“ maksimą „išlikti
bet kokia kaina ir galimai kuo gausesniu pavidalu“, mano nuomone, yra klaidinga
pačia savo esme, kadangi strateguojamo tikslo prasmė lieka dviprasmiškai
savitikslė, o turinys – visiškai miglotas.
Pradėti,
manyčiau, reikėtų nuo labai skubaus, labai savikritiško, griežto ir analitiško
vidinio situacijos įsivertinimo. Nuo sąžiningai atliktos savianalizės. Ji
turėtų būti skirta ne subjektyvioms „gynybinėms“ pozicijoms užimti, bet tiesiog
savo „nervu“ būti kuo adekvatesnė šiandieninei paties universiteto, Šiaulių
miesto, regiono, Lietuvos bei Europos realybei. Taip pat būti kuo adekvatesnė
bent artimiausio dešimtmečio tendencijas atskleidžiantiems aktualiesiems
miesto, šalies ir ES statistikos rodikliams.
Kokius
nedelstinus darbinius prioritetus bendriausiais bruožais matyčiau po detalaus
paklausos ir regiono, šalies poreikių išstudijavimo, savikritiško turimo mokslo
potencialo įsivertinimo?
Racionalus
aiškaus ir pagrįsto profilio apsibrėžimas, sykiu numatant ne „švelnią“, bet
esamą situaciją atitinkančią, t. y. radikalią universiteto restruktūrizaciją ir
nedelsiant konkrečiomis priemonėmis ją įgyvendinant.
Perėjimas
nuo minėtos „autonominės“ padalinių savitvarkos prie vieningos universitetinės
savitvarkos visais būtinais lygmenimis: pradedant bendruoju strategavimu,
baigiant finansų ir turto tvarkymu. Kelių didelių pastatų pardavimas,
optimaliai išnaudojant visus likusius tiek, kad juose ir penktadieniais per
šeštą paskaitą būtų užimtos auditorijos, laboratorijos, kabinetai.
Itin griežta
finansinė autorevizija, bendru sutarimu pradedant kad ir nuo esamai situacijai
neadekvačių atlyginimų koeficientų peržiūrėjimo, nuo aiškiai komerciškų
padalinių uždirbamų finansų skirstymo optimizacijos.
Visiškas
akademinis atvirumas, pradžiai bent įteisinant Statute naują nuostatą, kad bus
pradėti skelbti vieši ir atviri konkursai fakultetų dekanų, institutų bei
mokslo centrų direktorių, katedrų vedėjų pareigoms užimti.
Racionalus
akademinio personalo, ypač atskirų sričių akademinių lyderių laiko ir galimybių
išnaudojimas: bent tiek jėgų ir institucinio azarto, kiek dabar skiriama jų
kontrolės ir savikontrolės aprašams skatinti bei kontroliuoti, skirti jų
mokslinei veiklai bei jos kokybei skatinti.
Galutinis ir
neatšaukiamas institucinis įsisąmoninimas, o jei prireiktų, ir reglamentavimas,
kad universiteto prestižas, kokybė, kaip ir studijų kokybė absoliučiai
neginčijamai priklauso nuo dėstytojų mokslinės, meninės produkcijos kokybės
nacionalinio ar platesnio realaus pripažinimo.
Visa tai,
aišku, numatytų dvi pagrindines tendencijas: 1) neišvengiamą ir smarkų
universiteto kiekybinį mažėjimą ir 2) išlikimui būtiną kokybinį
moksline-akademine prasme stiprėjimą.
Baigdamas
dėstyti savo nuomonę, dar sykį pabrėžiu, kad tai ir yra tik asmeninė nuomonė,
kurią grindžiau kritiniu analitiniu požiūriu į universiteto raidą, jo šiandieną
ir ateities perspektyvas. Pastarųjų, jei jos bus grįstos akademizmu, linkiu kuo
geriausių.
2014 m. vasario 24 d.
