Rėkiantys koridoriai

Savais literatūrinės baltistikos ir latvistikos reikalais spalio 16-tą atsidūriau Šiaulių P.Višinskio bibliotekoje. Paslaugios bibliotekininkės visuose skyriuose, kuriuose tik buvau, maloni aplinka, tvarka, švara, jaukumas.

Bet koridoriai belaukiant rėkė štai tuo:



Arba aš neturiu dailėtyrinio-dailėsupratiminio skonio ir jausmo, arba tai tiesiog kičas. Norėčiau, kad būtų 1-masis „arba“ variantas.


2015-10-18

Siela nafig - gamyklas uždarė - geriau darbo duotume

Esu didelis namisėda. Ir tuo požiūriu, kad dirbti daugiausia tenka namie, nors šiek tiek ir bibliotekose, ir tuo, kad nedirbdamas daugiausia namisėdžiauju. Tad pavakare nuvežęs sūnų į repeticijas ar pamokas „Dagilėlyje“, stengiuosi bent kiek prasiblaškyti, pavyzdžiui, užeiti į kokią kavinę puodelio kavos.

Taip buvo ir prieš gerą pusmėnesį. Kavinėje prisėdau tokioje vietoje, kur man už nugaros sėdėjo trys vyrai, kurių vienas pasirodė lyg matytas, lyg, jeigu vizualinė atmintis neapgauna, kažkoks dailininkas ar muzikantas. Bet galėjau ir apsirikti, kad esu jį anksčiau matęs.

Iš kuprinės išsitraukiau kompiuterį dirbti (turiu tokį bjaurų įprotį). Kadangi vyrai kalbėjosi per arti, nors ir negarsiai, niekaip negalėjau kaip reikiant susikaupti. Stengiausi atsiriboti, susikoncentruoti į rašomą darbą, vis dėlto ištisai nugirsdavau paskirus žodžius, frazes, kuriuos, atrodo, sakė tas „lyg matytas“ vyras:

budizmas… kabala…
kabala… meilė-meilė-meilė…
… ir viskas griūva… siela nafig nafig…
… nušvitusių žmonių pasauly yra tik vienetai…

Tada nejučiomis prisiminiau prieš kelias dienas vėlgi sūnaus repeticijos metu kitoje kavinėje matytas ir girdėtas dvi pokalbininkes moteriškes. Tai, atrodo, buvo tos pačios dvi moteriškės, apie kurias jau esu rašęs ir kurių aršioji-aktyvioji vėl kalbėjo kone pusei kavinės, nors jau kiek tyliau negu prieš dvejus metus. Man labiausiai įstrigo šie jos pasakyti fragmentai:

… Įsivaizduok: iš KAIMO! nebegalì gauti lašinių! Patys ten sulaižo lašinius, tiesiog gramais, miligramais sulaižo!
… Tai todėl [yra blogai], kad gamyklas už-da-rė!!! – tai kur lįsi?

Toliau – dar įdomiau: paskutinįjį pasakymą mano asociacijos pačios nunešė prie feisbuke matytos šiauliečio Seimo nario „išminties“:

Skelbiama, jog pagal prekybos centrų plotą vienam gyventojui Lietuva užima trečiąją vietą visoje Europos Sąjungoje. Po Švedijos ir Nyderlandų. Gaila. Užuot statę prekybos centrus verčiau jau statytume gamyklas. Darbo žmonėms duotume. (pabraukta mano - V.B.)

Žinoma, netruko atsirasti žmonių komentaruose netiesiogiai, bet aiškiai priminusių, kad gerbiamasis Seimo narys užsiima elementariąja demagogija ir populistika: „Kas trukdo statyti gamyklas?“, „Kiek gamyklų pastatė [įrašyta šio Seimo nario pavardė]?“ ir pan. Į tai šiems nesusipratėliams buvo pateiktas sunumeruotas atsakymas:

… visų pirma, […] aš ne statybininkas ir gamyklų nestatau. Visų antra - nei čia verkiu, nei ką. Tiesiog viešai pateikiau statistinį faktą ir savo nuomonę apie jį. Visų trečia, kas priklauso tik nuo manęs vieno - savo darbus padarau. Ketvirta - vienas politikas, deja, dar ne visas Seimas.

Atsakymas susilaukė aiškesnio už aiškų sveiko proto balso: „Man tai aišku, tik nepatinka Seimo nariai – verktiniai.“ Galvon ateina viena mintis: turbūt sveika pradėti populistiškai verkti prieš rinkimus.

Kodėl aš visas tas nuotrupas, netyčia nugirstų pokalbių, tyčia pastebėtų įrašų nuobiras percituoju, perpasakoju? Gal dėl to, kad pradedu tikėti, jog alternatyvios tikrovės egzistuoja čia pat, va va - ranka pasiekiamai.


2015-10-17