Esu didelis namisėda. Ir tuo požiūriu, kad dirbti
daugiausia tenka namie, nors šiek tiek ir bibliotekose, ir tuo, kad nedirbdamas
daugiausia namisėdžiauju. Tad pavakare nuvežęs sūnų į repeticijas ar pamokas „Dagilėlyje“,
stengiuosi bent kiek prasiblaškyti, pavyzdžiui, užeiti į kokią kavinę puodelio
kavos.
Taip buvo ir prieš gerą pusmėnesį. Kavinėje prisėdau
tokioje vietoje, kur man už nugaros sėdėjo trys vyrai, kurių vienas pasirodė
lyg matytas, lyg, jeigu vizualinė atmintis neapgauna, kažkoks dailininkas ar muzikantas.
Bet galėjau ir apsirikti, kad esu jį anksčiau matęs.
Iš kuprinės išsitraukiau kompiuterį dirbti (turiu tokį bjaurų įprotį). Kadangi vyrai
kalbėjosi per arti, nors ir negarsiai, niekaip negalėjau kaip reikiant susikaupti. Stengiausi
atsiriboti, susikoncentruoti į rašomą darbą, vis dėlto ištisai nugirsdavau paskirus
žodžius, frazes, kuriuos, atrodo, sakė tas „lyg matytas“ vyras:
budizmas… kabala…
kabala… meilė-meilė-meilė…
… ir viskas griūva… siela nafig nafig…
… nušvitusių žmonių pasauly yra tik vienetai…
Tada nejučiomis prisiminiau prieš kelias dienas vėlgi sūnaus
repeticijos metu kitoje kavinėje matytas ir girdėtas dvi pokalbininkes
moteriškes. Tai, atrodo, buvo tos pačios dvi moteriškės, apie kurias jau esu rašęs ir kurių aršioji-aktyvioji vėl kalbėjo kone pusei kavinės, nors jau kiek tyliau negu prieš dvejus metus. Man labiausiai įstrigo šie jos pasakyti fragmentai:
… Įsivaizduok: iš KAIMO! nebegalì gauti lašinių! Patys ten sulaižo
lašinius, tiesiog gramais, miligramais sulaižo!
… Tai todėl [yra blogai], kad gamyklas už-da-rė!!! – tai kur lįsi?
Toliau – dar įdomiau: paskutinįjį pasakymą mano asociacijos
pačios nunešė prie feisbuke
matytos šiauliečio Seimo nario „išminties“:
Skelbiama, jog pagal prekybos centrų plotą vienam gyventojui Lietuva užima
trečiąją vietą visoje Europos Sąjungoje. Po Švedijos ir Nyderlandų. Gaila.
Užuot statę prekybos centrus verčiau jau statytume gamyklas. Darbo žmonėms
duotume. (pabraukta mano - V.B.)
Žinoma, netruko atsirasti žmonių komentaruose netiesiogiai,
bet aiškiai priminusių, kad gerbiamasis Seimo narys užsiima elementariąja
demagogija ir populistika: „Kas trukdo statyti gamyklas?“, „Kiek gamyklų
pastatė [įrašyta šio Seimo nario pavardė]?“ ir pan. Į tai šiems
nesusipratėliams buvo pateiktas sunumeruotas atsakymas:
… visų pirma, […] aš ne statybininkas ir gamyklų nestatau. Visų antra - nei
čia verkiu, nei ką. Tiesiog viešai pateikiau statistinį faktą ir savo nuomonę
apie jį. Visų trečia, kas priklauso tik nuo manęs vieno - savo darbus padarau.
Ketvirta - vienas politikas, deja, dar ne visas Seimas.
Atsakymas susilaukė aiškesnio už aiškų sveiko proto
balso: „Man tai aišku, tik nepatinka Seimo nariai – verktiniai.“ Galvon ateina viena mintis: turbūt sveika pradėti populistiškai verkti prieš rinkimus.
Kodėl aš visas tas nuotrupas, netyčia nugirstų pokalbių,
tyčia pastebėtų įrašų nuobiras percituoju, perpasakoju? Gal dėl to, kad pradedu tikėti, jog alternatyvios tikrovės
egzistuoja čia pat, va va - ranka pasiekiamai.
2015-10-17
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą