Apie piktavališkus anoniminius internetinius komentarus / komentatorius

Vadinamasis blogeris esu nuo 2009 m. birželio 26 d. (čia mano pirmasis įrašas). Besiblogeriaudamas laipsniškai jutau, kad apie šitą problemą anksčiau ar vėliau neišvengiamai reikės parašyti, bet tas reikalingumas ypač paaštrėjo šiais metais, kai savo tinklaraštį perkėliau į blogspot terpę, turbūt dėl to, kad blogspot'e didesnis pra/pri-einamumas, o gal ir dėl kitų priežasčių – nežinau. Bet tai ir nėra labai svarbu.

Svarbiausia – pati problema. O ji gal net kiek banaloka: įrašų komentavimas ir komentatoriai. Buvau, tebesu ir visada būsiu savo bloge įjungęs tokį „mygtuką“, kad kiekvienas komentaras pirmiausia patenka į mano el. paštą, kad aš, prieš viešindamas, jį peržiūrėčiau. Nes maža, kas ką parašys, dėl ko paskui tektų ilgai ir nuobodžiai aiškintis, gal net teisėsaugai ar savo sąžinei. Bet ir tokia tvarka neatbaido visokių – taip sakant – rašinėtojų, kurių minčių „perlus“ be skrupulų aš, žinoma, delete'nu. Kartais pasitaiko ir konceptualių komentarų, bet deja, anonimiškų ir – svarbiausia – piktavališkų, kuriuos aš irgi ištrinu, jų nė negalvodamas skelbti. Piktavališki: kurie nori „įkąsti“, mane mentoriškai mokyti, „iš aukšto“ pamokslauti ir pan. Savo tinklaraštyje tokių komentuotojų-skaitytojų, tiesiai sakau, nepakęsiu, tokiems čia nėra kas veikti, tepersijungie jie į www.delfi.lt ar panašiai ir ten anonimiškai-piktavališkai-mentoriškai tekomentuojie į valias valiausias.

Man anonimai net bandė aiškinti, kad aš esą pasirinkęs tokią terpę (kokia esąs tinklaraštis), kurioje anonimiškumas esą visiškai nereiškiąs blogo tono. O aš sakau ir sakysiu, kad anonimiškumas, ypač piktavališkas (!), visada reiškė ir reiškia blogą toną, blogą skonį, nepakankamą išsilavinimą ir pan. Dėl to didesnė mano pagarba tenka tiems internetiniams leidiniams, kurie reikalauja priregistruotų vartotojų-komentuotojų ir neatidaro Pandoros skrynios visiems palaidasmegeniams-palaidaliežuviams anonimams. Dėl to aš mieliau rašau leidiniams, kurie reikalauja komentatorių registracijos (pvz., „Šiaurės Atėnai“), nei tiems, kurie tokios registracijos nereikalauja (pvz., „Literatūra ir menas“).

Tokia mano pozicija: arba šnekamės civilizuotai, t. y. pažindami, matydami, identifikuodami vienas kitą ir prisiimdami asmeninę-moralinę atsakomybę už tai, ką sakome, arba iš viso nesišnekame.

Būk civilizuotas – visada prisistatyk!

2012 m. kovo 13 d.