[Straipsnis
pusbroliui atminti]
Šios
vasaros pabaigoje, rugpjūčio 22 d., Šiauliuose mirė rašytojas, dramaturgas,
kultūros žmogus Arvydas Lapukas. Gimęs 1958 m. sausio 6 d. Pasraučiuose
(Jonavos raj.) nuo 1963 m. gyveno Šiauliuose: baigė 5-ąją vidurinę mokyklą
(dab. Didždvario gimnazija), Šiaulių K. Didžiulio politechnikume
(dab. Šiaulių valstybinė kolegija) įgijo statybos inžinieriaus specialybę.
Dirbo statybinėse įmonėse Biržuose ir Šiauliuose. Eilėraščius, apsakymus,
kultūrinės publicistikos straipsnius pradėjo skelbti XX a. devintojo
dešimtmečio pradžioje. Publikavosi regioninėje ir respublikinėje
spaudoje.
1986–1991
m. neakivaizdiniu būdu studijavo dramaturgiją Maskvos Maksimo
Gorkio literatūros institute. Apsigyvenęs Kaune, 1989–1990 m. dirbo
Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos žurnalo
„Žemėtvarka ir melioracija“ (dab. „Žemėtvarka ir hidrotechnika")
vyriausiuoju redaktoriumi. Buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos nepriklausomųjų
rašytojų sąjungos iniciatorių, įkūrėjų ir pirmasis jos pirmininkas
(1990–1992). Bene daugiausiai prisidėjo, kad Kaune būtų atgaivintas
senas, o tiksliau, pradėtas leisti naujas žurnalas „Keturi vėjai“
(1990–1991): modeliavo būsimą jo struktūrą, numatė autorius, buvo
vyriausiasis žurnalo redaktorius, jame publikavo ne tik savo meninę
kūrybą, bet ir – pseudonimais pasirašytus redakcinius „manifestinius“
tekstus.
Po
tragiškų 1991 m. sausio įvykių Arvydo iniciatyva pasirodė šiai tragedijai
poetinėmis, eseistinėmis priemonėmis pagerbti ir apmąstyti skirtas
„Kauno inteligentijos protesto prieš okupaciją leidinys“
„Sausis’91“, publikuotas bendromis trijų kauniškių literatūrinių
žurnalų ("Keturi vėjai“, „Nemunas“, „Santara") pajėgomis
ir redaguotas šių žurnalų redaktorių.
1996–1998
m. Arvydas dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Nemunas“
redakcijos administratoriumi, rengė šiam leidiniui publikacijas
teatro temomis. Vėliau iki pat mirties dirbo statybų inžinieriaus
kvalifikacijos reikalaujančius darbus Šiauliuose, Vilniuje ir kitur,
paskutiniu metu – statybos inžinieriumi įmonėje „Kelmės vanduo“.
Svarbiausia
ir gausiausia Arvydo kūrybos dalis yra dramaturgija. Parašyta keliolika
ilgesnių ar trumpesnių draminių kūrinių, kurie publikuoti periodikoje,
kolektyvinėje rinktinėje „Naujos lietuvių dramos’91“ (Vilnius: Vaga,
1992) ir vienintelėje autorinėje knygoje „Manų medis“ (Kaunas: „Keturių
vėjų“ leidykla, 1991). Kai kurios dramos (ar jų užuomazgos, fragmentai)
likusios mašinraščiuose, rankraščiuose, elektroninėse laikmenose.
[Toliau skaitykite „Šiaulių krašto“ kultūriniame priede „Atolankos“
2016 m. lapkričio 25 d. numeryje.]
2016-11-26
Labai gerai, kad surašei. Ačiū, su didžiausiu įdomumu perskaičiau.
AtsakytiPanaikintiIr proga pasvarstyt, kuo virto Nepriklausomų rašytojų sąjunga.