Naujasis keturvėjininkas, dramaturgas Arvydas Lapukas: literatūrinės biografijos eskizas

[Straipsnis pusbroliui atminti]

Šios va­sa­ros pa­bai­go­je, rugp­jū­čio 22 d., Šiau­liuo­se mi­rė ra­šy­to­jas, dra­ma­tur­gas, kul­tū­ros žmo­gus Ar­vy­das La­pu­kas. Gi­męs 1958 m. sau­sio 6 d. Pas­rau­čiuo­se (Jo­na­vos raj.) nuo 1963 m. gy­ve­no Šiau­liuo­se: bai­gė 5-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (dab. Didžd­va­rio gim­na­zi­ja), Šiau­lių K. Di­džiu­lio po­li­tech­ni­ku­me (dab. Šiau­lių vals­ty­bi­nė ko­le­gi­ja) įgi­jo sta­ty­bos in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę. Dir­bo sta­ty­bi­nė­se įmo­nė­se Bir­žuo­se ir Šiau­liuo­se. Ei­lė­raš­čius, ap­sa­ky­mus, kul­tū­ri­nės pub­li­cis­ti­kos straips­nius pra­dė­jo skelb­ti XX a. de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je. Pub­li­ka­vo­si re­gio­ni­nė­je ir res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je.

1986–1991 m. nea­ki­vaiz­di­niu bū­du stu­di­ja­vo dra­ma­tur­gi­ją Mask­vos Mak­si­mo Gor­kio li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­te. Ap­si­gy­ve­nęs Kau­ne, 1989–1990 m. dir­bo Lie­tu­vos že­mėt­var­kos ir hid­ro­tech­ni­kos in­ži­nie­rių są­jun­gos žur­na­lo „Že­mėt­var­ka ir me­lio­ra­ci­ja“ (dab. „Že­mėt­var­ka ir hid­ro­tech­ni­ka") vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi. Bu­vo vie­nas iš ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mų­jų ra­šy­to­jų są­jun­gos ini­cia­to­rių, įkū­rė­jų ir pir­ma­sis jos pir­mi­nin­kas (1990–1992). Be­ne dau­giau­siai pri­si­dė­jo, kad Kau­ne bū­tų at­gai­vin­tas se­nas, o tiks­liau, pra­dė­tas leis­ti nau­jas žur­na­las „Ke­tu­ri vė­jai“ (1990–1991): mo­de­lia­vo bū­si­mą jo struk­tū­rą, nu­ma­tė au­to­rius, bu­vo vy­riau­sia­sis žur­na­lo re­dak­to­rius, ja­me pub­li­ka­vo ne tik sa­vo me­ni­nę kū­ry­bą, bet ir – pseu­do­ni­mais pa­si­ra­šy­tus re­dak­ci­nius „ma­ni­fes­ti­nius“ teks­tus.

Po tra­giš­kų 1991 m. sau­sio įvy­kių Ar­vy­do ini­cia­ty­va pa­si­ro­dė šiai tra­ge­di­jai poe­ti­nė­mis, eseis­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis pa­gerb­ti ir ap­mąs­ty­ti skir­tas „Kau­no in­te­li­gen­ti­jos pro­tes­to prieš oku­pa­ci­ją lei­di­nys“ „Sausis’91“, pub­li­kuo­tas bend­ro­mis tri­jų kau­niš­kių li­te­ra­tū­ri­nių žur­na­lų ("Ke­tu­ri vė­jai“, „Ne­mu­nas“, „San­ta­ra") pa­jė­go­mis ir re­da­guo­tas šių žur­na­lų re­dak­to­rių.

1996–1998 m. Ar­vy­das dir­bo Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos mėn­raš­čio „Ne­mu­nas“ re­dak­ci­jos ad­mi­nist­ra­to­riu­mi, ren­gė šiam lei­di­niui pub­li­ka­ci­jas teat­ro te­mo­mis. Vė­liau iki pat mir­ties dir­bo sta­ty­bų in­ži­nie­riaus kva­li­fi­ka­ci­jos rei­ka­lau­jan­čius dar­bus Šiau­liuo­se, Vil­niu­je ir ki­tur, pa­sku­ti­niu me­tu – sta­ty­bos in­ži­nie­riu­mi įmo­nė­je „Kel­mės van­duo“.

Svar­biau­sia ir gau­siau­sia Ar­vy­do kū­ry­bos da­lis yra dra­ma­tur­gi­ja. Pa­ra­šy­ta ke­lio­li­ka il­ges­nių ar trum­pes­nių dra­mi­nių kū­ri­nių, ku­rie pub­li­kuo­ti pe­rio­di­ko­je, ko­lek­ty­vi­nė­je rink­ti­nė­je „Nau­jos lie­tu­vių dramos’91“ (Vil­nius: Va­ga, 1992) ir vie­nin­te­lė­je au­to­ri­nė­je kny­go­je „Ma­nų me­dis“ (Kau­nas: „Ke­tu­rių vė­jų“ lei­dyk­la, 1991). Kai ku­rios dra­mos (ar jų užuo­maz­gos, frag­men­tai) li­ku­sios ma­šin­raš­čiuo­se, rank­raš­čiuo­se, elekt­ro­ni­nė­se laik­me­no­se.

[Toliau skaitykite „Šiaulių krašto“ kultūriniame priede „Atolankos“ 2016 m. lapkričio 25 d. numeryje.]












2016-11-26

1 komentaras:

  1. Labai gerai, kad surašei. Ačiū, su didžiausiu įdomumu perskaičiau.
    Ir proga pasvarstyt, kuo virto Nepriklausomų rašytojų sąjunga.

    AtsakytiPanaikinti