Mums Šustauskas tebus už vadovą?

Prieš pora mėnesių niūroką balandžio popietę su žmona užsukome pavalgyti ir išgerti kavos į vieną Šiaulių – pavadinkime apibendrintai – VMĮ (viešojo maitinimo įstaigą). Jeigu gerai prisimenu, buvo sekmadienis. VMĮ tvyrojo provinciškai maloni apatijos ir tingumo atmosfera, kai klientūros skysta, o ir pati klientūra tokia kiek apsnūdusi, vangoka, koks apsnūdęs ir vangokas būna katinas po sočių pietų. Daugiausia matėsi jaunimo, kuris šnekėjo sau įprasto formato šnekeles. Prie kažkurio stalelio girdėjosi bendraujant angliškai. Žodžiu, buvo apėmęs gero, nes lėto ir tykaus sekmadieninio bendrabūvio jausmas, kuriam ir mudu mielai pasidavėme.

Po kurio laiko į VMĮ įėjo naujas klientas, prisėdo, laukė prieinančio oficianto. Viskas įprasta. Na, sąžiningai pasakysiu, laukė tikrai šiek tiek per ilgai, ypač turint galvoje minėtą klientūros skystumą. Paprastai kantresnieji tokiais atvejais dar lukteli, nekantresnieji arba išeina į kitą VMĮ, arba patys prieina prie baro, arba tiesiog šūkteli padavėją ar gestais-ženklais jį prisikviečia. Mūsų herojus pasirinko savitą būdą – pradėjo per visą salę itin garsiai reikštis, kad jis čia, girdi, ne pasėdėti atėjęs, kad pasėdėti jis esą ir namie galįs, kad „kiek čia galima laukti“ ir t. t., ir pan. Kitaip tariant, savo garsios raiškos nepasitenkinimo adresatu pavertė ne tik aptarnaujantį personalą, bet ir visą VMĮ klientūrą.

Klientūros vardu jam – nors ne tiek jam, kiek apskritai tokio tipo herojams ir jų tokio tipo viešai raiškai – atsakė prie netolimo stalelio su dviem merginomis sėdėjęs ir jaukiai bendravęs jaunuolis, kuriam „iš akies“ buvo galima diagnozuoti maždaug dviejų-trijų alaus bokalų kauštelėjimą. Jis progarsiu ir kažkaip taip nepiktai, lyg į niekur pasakė, tarsi baidytų įkyrią musę: „Nerėk, bl***d’“.

Negaliu pakęsti keiksmų, bet tuosyk adekvatesnės reakcijos tikriausiai negalėjau tikėtis.

Priėjus oficiantui, mūsų herojus toliau ir jam, ir visai VMĮ salei vėl aiškino, tiesa, pustoniu pritildęs raišką, kad jis čia ne pasėdėti atėjęs, kad pasėdėti jis ir namie galįs, demonstratyviai tujino oficiantą, paskui, galų gale nurimęs, užsisakė valgyti ir gerti.

Baigę kavą su žmona išėjome į lauką. Numanėme, kad VMĮ salėje buvome turbūt vieninteliai pažinę „garsios raiškos“ klientą – buvusį vienos ankstesnės kadencijos Šiaulių miesto pirmąjį asmenį. Neapleido svetimos gėdos jausmas dėl, švelniai tariant, nemandagaus, net nebrandaus elgesio.

Prisiminiau ir žmonai pasakiau, kad lyg tą patį buvusį pirmąjį asmenį mačiau feisbuke pravardžiuojant žmogų. Taip, taip: vartojant iš žmogaus pavardės pagal skambesį sudarytą pravardę.

Mums Marksas Šustauskas tebus už vadovą?

2016-06-26