Nekaip, tiksliau, visai prastai jaučiuosi, kai
kūrybingumas, gebėjimas rašyti tekstus smunka iki nulinio ar ir dar blogiau
(kaip dabar). Rašyti reikia, nes darbas toks, visokie planai, įpareigojimai ir
įsipareigojimai neleidžia atsipalaiduoti. Dar blogiau – kadangi darbas toks,
rašyti reikia sistemingai, kone nuolatinai, kone kas dieną ar net kas dieną.
Bet va eina ateina diena, kaip šiandien, kai įpuoli į visišką duobę: galvoje
tuščia, minčių, asociacijų, „kabliukų“, planų… nieko o nieko joje nėra.
Tai dabar ir rašau tik tam (įveikdamas baisų vidinį
pasipriešinimą, t. y. per prievartą), kad įsitikinčiau, ar aš tokiomis
dienomis galiu sakinį suregzti, logišką sakinių eilę surikiuoti, pasižiūrėti,
kas yra – darosi ar nesidaro – rašant, kai nieko galvoje nėra. Turiu
pripažinti, kad nesidaro kone visiškai nieko. Nėra tos grandinės:
mintis-sakinys 1A, mintis-sakinys A2B, mintis-sakinys B3C, mintis-sakinys C4D…,
nėra proceso, kai esamame sakinyje jau yra grūdas būsimam, o pastarajame
užsilaiko kažkoks praėjusio sakinio lukštas.
Todėl su džiaugsmu priimu tą Dievo dovaną, kuri
vadinasi Joninės, ar dievų dovaną, kuri vadinasi Rasos šventė, ar man artimą šiaurinių
kaimynų dievų dovaną, kurį vadinasi Lyguo šventė, Jāņu diena, ir, susikrovęs
daiktus, išvažiuoju su visa šeimyna iki rytojaus vakaro švęsti į padubysio
erdves. Tikėdamasis, kad jonai, rasos, janiai ar deivė Lyga bei paparčio žiedo
šviesa sugrąžins darbingumą. Jei ne, bent linksmai gamtoje laiką praleisiu, ir visiems linksmybės linkiu!
Aleksandro Apsyčio pieštas atvirukas „Līgsmus Līgo svētkus!“ (1937)
2012-06-23
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą