Blogeriavimas

Šiandien buvau pasveikintas su Tarptautine blogerių diena. Nežinau, kodėl ta diena yra būtent šiandien, birželio 14-tą, nežinau jos simbolikos, jos tradicijų (jei tokių yra), iš viso nieko apie ją nežinau, išskyrus tokios „proginės“ dienos buvimo faktą – ir tai vien todėl, kad kito blogerio su ta diena, kaip sakiau, buvau pasveikintas.

Pradėjau galvoti, kas yra blogeriavimas: man ir apskritai? (Tiesa, blogas, blogeris, blogeriavimas rašysiu – atleiskit, kalbininkai, – bet be jokių išskyrimų, kursyvų, kabučių; tebus tas žodis bent čia ir bent šiandien įteisintas nors gal ir „neteisėtas“.)

Kai blogeriauju, jaučiuosi laisvas, nors ir atsakingas. Galiu laisvai kaitalioti svarstomas temas ir problemas, galiu iš viso jokių temų-problemų nesvarstyti, bet tik pasidalyti atsiminimais, fotovaizdais, įspūdžiais, pojūčiais… Joks redaktorius, kaip spaudoje, ir joks publikacijų registruotojas, kaip darbinėse ataskaitose, tarkime, už mokslinius publikavimus, nekreipia mano minčių viena ar kita vaga, nedisciplinuoja vienokiu ar kitokiu žanru. Blogeriavimas suteikia tokią žanrinę laisvę, apie kurią kitur gali tik pasvajoti: nuo neįpareigojančios frazės ar mažutės replikėlės kaip blogo žanrų iki išsamaus straipsnio – irgi kaip blogo žanro. Žinoma, rašyti knygą čia būtų kebliau, bet ir tai įmanoma (tokių pavyzdžių, kiek žinau, yra), tiesiog reikėtų tęstinius tekstus skelbti tokia virtine, kuri pamažu jungtųsi-susidėliotų į visumą.

Šiaip, matyt, blogeriavimas yra labiausiai ne kas kita, kaip hobis. Ir turbūt hobis tokių sėslių ir „uždarbastalinių“ žmonių kaip aš. Kitiems patinka judresni laisvalaikio užsiėmimai kaip hobis. Beje, ir aš apie tokį judresnį jau senokai galvoju, bet kolei kas tenkinuosi treniruoklio, stovinčio už kelių metrų nuo kompiuterio tik maždaug kassavaitiniu pamynimu, neperkeldamas savo tingios judrystės į sporto salę, klubą ar gryną orą.

Kad ir ne visai tikslingai „pašaudžius“ internete po įvairiausius blogus, žinoma, po neblogus blogus (patinka man šis žodžių žaismas), galima surasti tokių tekstų, kurie ir suteiks netikėtos, pravarčios, žiniasklaidoje neaktualizuojamos informacijos, ir bus įtaigūs, sugestyvūs, sklandūs skaityti. Blogų ir blogerių įvairovė yra taip pat sunkiai nusakoma kaip lengvai yra nusakoma populiarių žiniasklaidos priemonių panašybė viena į kitą.

Blogeriavimas, bent jau man, kažkaip neleidžia „užsiciklinti“ kokiu nors tematiniu ar panašiu požiūriu. Bloge rašydamas galiu laisvai kaitalioti rakursus ir „registrus“ (stilistinius, teminius, žanrinius etc.), o tai man priimtina, nors yra ir puikiausių, tiesiog nuostabių visokį vientisumą išlaikančių blogų.

Nežinau, kiek laiko ir kokiu intensyvumu dar blogeriausiu, nes apskritai žmogus apie savo ateitį turbūt mažai žino. Bet kiek tai besitęstų, penkmetį, metus ar tik du-tris mėnesius, pats sau pasižadu tai daryti nuoširdžiai ir neforsuotai, t. y. blogeriauti tik esant natūraliam vidiniam poreikiui.

P. S. Būtent šiandien, blogerių dieną, vienas šio blogo įrašas pirmą kartą pateko į „stacionarią“ internetinę žiniasklaidą kaip nuomonė-komentaras. Džiaugiuosi. Ir dėl to, kad pateko (tai laikau apskritai blogerystės šiokiu tokiu menku papildomu pripažinimu), ir dėl to, kad pateko į šiaulietišką portalą, nes ir šis maniškis blogas yra kryptelėtas šiaulietiškai-regioniškai.

2012-06-14