Šiaulių gatvių pavadinimų poetika

Kaip miesto žemėlapyje, miesto plane galima „perskaityti Šiaulius“? Jei žiūrėtume tik į „stambiąją“ matricą, į mažiausiai kintančius ar ir visai nekintančius tekstinius to plano vienetus – tik į gatvių pavadinimus, visiškai nekreipdami dėmesio į bėglų įmonių ir įmonėlių, firmų ir firmelių pavadinimų margumyną. Ką pamatytume tokiu perskaitymu? Kokį estetinį (pavadinkime jį taip) vaizdinį susidarytume?

Apsiribokime sąlyginai centrine miesto dalimi, pavyzdžiui, išvesdami tos dalies ribas šių gatvių kontūrais, kurie tą centrinę dalį ir apgaubtų: Ežero, Tilžės, Aukštoji, Dvaro, Liepų, J. Basanavičiaus, Birutės, S. Daukanto, Dubijos ir vėl Ežero. Aišku, galima pasirinkti ir kitokią konfigūraciją, bet šiuo atveju kokie nors tikslūs rėmai nėra labai svarbu, o ir vargu ar kokius nors ne administraciškai, bet iš esmės tikslius centrinės miesto dalies ir jos priekraščių rėmus būtų taip paprasta nusistatyti.

Šioje mano apsibrėžtoje teritorijoje yra, jei skaičiuodamas nesuklydau, 65 gatvės (įskaitant ir tas, kuriomis vedžiau ribas). Ne visos tos gatvės vadinamos gatvėmis, pasitaiko po vieną kitą ir prospektą, aikštę, alėją, taką ar skersgatvį, bet toks skirstymas mums neturėtų rūpėti, nes svarbiausia pavadinimų poetikoje yra pats pavadinimas, pats tikrinis žodis, o ne tai, gatvę, skersgatvį ar aikštę jis žymi. Pavadinimus aš suskirsčiau į šešias grupes (jas vardiju pavadinimų mažėjimo tvarka): 1) gatvės, pavadintos pagal kokius nors toponimus (vietovardžius, hidronimus ir pan.); 2) gatvės, pavadintos rašytojų pavardėmis arba slapyvardžiais; 3) gatvės, pavadintos pagal vienokį ar kitokį augalą, augalų grupę; 4) gatvės bendrais, abstrakčiais ar proginiais pavadinimais; 5) gatvės, kurių pavadinimai atspindi kokias nors vietines realijas (geografines, istorines ir pan.); 6) gatvės, pavadintos žymių žmonių (ne rašytojų) vardais ar pavardėmis.

Nustebino Šiaulių centro gatvėvardinis „įliteratūrinimas“, nes net 11 gatvių, tiesa, dauguma iš jų mažos, savo pavadinimais pagerbia rašytojus, dauguma kurių su Šiauliais biografiškai visai ar beveik visai nesusiję. A. Mickevičius, S. Daukantas (jis tiek pat, gal net daugiau rašytojas, kiek istorikas), Maironis, Miglovara, Žemaitė, P. Višinskis, J. Biliūnas, J. Janonis, L. Gira, P. Cvirka, Salomėja Nėris – visas klasikos žvaigždynas, į kurį nežinia kaip ir kodėl patekęs L. Gira, turbūt likęs iš sovietmečio kaip gerokai „pasovietinta“ relikvija. Miglovara irgi anaiptol ne pirmo ryškio rašto žmogus, bet bent jau jo sąsajos su Šiauliais nekelia klausimų. O iš pirmo žvilgsnio juk nė nepagalvotum, kad gatvėvardiškai Šiauliai tokie „literatūriški“, tokie literatūriškai intertekstualūs, ar kaip čia pasakyti.

Apsibrėžtame rate dar kelios žymių žmonių, bet jau nebe rašytojų vardus ir pavardes turinčios gatvės: nuo Vytauto ir Birutės iki J. Basanavičiaus ir pirmo žuvusio Lietuvos savanorio P. Lukšio, iki S. Šalkauskio ir Grafo Zubovo. Pastarieji du tai šiauliečiai, o Vytautas ir Birutė – matyt, iš inercijos, kaip populiarusis mineralinis vanduo, kaip sovietmečiu neatskiriamieji K. Marxas ir F. Engelsas.

Gausiausia pavadinimų grupė (jų suskaičiavau keliolika, atrodo, penkiolika) – vietovardiniai ir vandenvardiniai pavadinimai. Čia jau asortimentas platus: pagerbtos ir žinomos vietos (Vilniaus, Tilžės, Trakų, Lydos, Palangos, Vilijos, Dainavos gatvės), ir vietiniai buvę ar esami vandens telkiniai, gyvenvietės (Rūdės, Talšos, Ginkūnų gatvės), ir visai eiliniai, nežinia, kaip su Šiauliais susiję Lietuvos miesteliai (Salantų, Papilės gatvės). Pavadinimų logika, juos suteikiant, matyt, kažkokia buvo, kai kur ji net visai akivaizdi: Vilniaus gatvė veda į Vilnių, o Tilžės – į Tilžę, bet čia ne apie jų logiką, o apie jų poetiką. Man imponuoja, kad užgriebiama ne tik Lietuva, bet ir Mažoji Lietuva (Tilžės, Gumbinės gatvės), ir LDK (Lydos gatvė). Lyg tokia sumažinta buvusi didžioji Lietuva nedideliame Šiaulių plote išsidėstytų.

Dar į atskirą grupelę išskyriau gatves, kurių pavadinimai atspindi kokias nors vietines šiauliškes realijas. Tų gatvių pavadinimai man primena konkrečiąją poeziją, nes yra tarytum kokios nors akivaizdybės iškaba: Ežero gatvė eina ežero link ir apsukui jį, Pakalnės gatvė yra pakalnėje, Parko gatvė – prie parko, Stoties – prie stoties, o Dvaro gatvė veda pro (buvusį) dvarą… Bene labiausiai argumentuotas ir motyvuotas S. Šalkauskio gatvės pavadinimas: ji eina pro buvusias Šalkauskių žemes, pro jų namus ir kone atsiremia į filosofo S. Šalkauskio kapą senosiose miesto kapinėse. Su tokiais pavadinimais viskas paprasta ir aišku. Paprasta ir informatyvu. Paprasta ir su skoniu.

To niekaip nepasakysiu apie daugelį likusių dviejų išskirtųjų grupelių gatvėvardžių. Turbūt nieko nėra banaliau už gatves, alėjas, prospektus ar aikštes kokiais nors abstrakčiais, bendrais pavadinimais. Aušros, Varpo, Prisikėlimo, Draugystės. Kaip ir tose gatvėse (aikštėse, alėjose, prospektuose) stovintys kokie nors akcentai paprastai būna arba banalūs, arba ideologizuoti. Abstrakcijoje nėra materijos, už ko lokaliai „užsikabinti“, paprastai nėra kaip adekvačiai prisitaikyti prie vietinės specifikos. Nebent (!)… nebent paties miesto centro topografinį „įtekstinimą“ labai aiškiai ir nedviprasmiškai susaistytume su tautos „prisikėlimą“ (aikštė) žymėjusiais „Aušros“ (alėja), „Varpo“ (gatvė) leidiniais, t. y. su XIX a. pabaiga, su nacionaliniu atgimimu, jį visaip – ne tik ana beveide, nefunkcionalia „Aušros“ skulptūra – iš(si)ryškindami. Tada susidarytų tam tikras prasmingesnis erdvinis naratyvas. Bet tada gatvėvardžius gal ir reikėtų oficialiai koreguoti: Aušros alėją pervadinti į „Aušros“ alėją, o Varpo gatvę – į „Varpo“ gatvę? Nors gal ir ne…

Suskaičiavau gal dešimt gatvių augalų pavadinimais, permečiau akimis jų topografiją ir nusprendžiau, kad tokie gatvėvardžiai turbūt gimsta vien iš idėjų stygiaus municipalinėse galvose. Nėra idėjų – še tau Liepų ar Dobilo gatvės, dar nėra idėjų – še tau Putinų ar Alyvų gatvės, dar vis nėra idėjų – še tau Topolių ar Šermukšnių gatvės, vis dar ir dar nėra idėjų – turėkis Rūtų gatvę ar pagaliau irgi kažkuria prasme „augalinę“ Vaisių gatvę. Augalų daug, visam miestui pakaks ir dar šimtais liks. Netikėtai vykusi tos „augalinės beidėjystės“ išimtis yra nebent Kaštonų alėja su tikrais, ten net fundamentaliais ir fundamentaliai būtinais kaštonais.

Vienas gražiausių pavadinimų man (bet čia jau mano labai subjektyvi nuomonė) – Žvejų skersgatvis. Jis nuvinguriuoja nuo vyskupijos kalvelės ežero ir Ežero gatvės link: lyg rodydamas, kad žvejų ir turi eiti kažkur prie vandens.

Kas galvoja, kam suteikta teisė ir atsakomybė galvoti pavadinimus, gatvėvardžius, matyt, turėtų rimtai susimąstyti ir apie jų poetiką, apie estetinę jų pusę, turėti galvoje visą topografinį-estetinį jų tinklą, kuris ne totalitarinėje šalyje, žinoma, niekada nebus koks nors vienasluoksniškai tolydus, bet vertėtų stengtis, kad tame tinkle neatsirastų banalių – baltųjų – dėmių.

2012-06-20