Vienas įspūdis iš studentų konferencijos

ŠU Humanitarinio fakulteto 16-toje studentų konferencijoje, Literatūrologijos sekcijoje vienas pranešimas buvo apie rusų ir lietuvių autorių tekstus 5–6 klasių literatūros mokančiuose vadovėliuose, apie įvairius tų tekstų sąryšius, apie tai, kad jie tematiškai ir problemiškai panašūs, kad kelia ir sprendžia panašius klausimus ir t. t. Buvo nemažai nupasakojama, kokie tie tekstai yra, kieno jie yra. Kaip galėjau susidaryti įspūdį, bene labiausiai mėgstami tuose vadovėliuose yra tekstai á la Juknaitės proza: tokios sociopsichologinės-etinės istorijos apie gyvenimo problemiškumą ir sunkį. Tada ir pagalvojau: pilna žiniasklaida tokių istorijų. Jos tiesiog per kraštus iš visur verčiasi – tos nelaimingos vaikystės, trauminiai išgyvenimai, psichologinės kolizijos, moraliniai degradavimai ir siekiai pakilti etc. Bet… kuo čia literatūra dėta? Literatūriškumas? Poetika? Estetika? Kaip vaiką galima (iš)mokyti literatūros, nemokant literatūros esmės: literatūriškumo ir estetikos? Kalbos žaismo? Dar pagalvojau: vietoj tokių istorijų, kurios gal tinka etikos ar psichologijos pamokoms, galbūt geriau pasakyti mokiniams kokią iškalbingą metaforą ir ją aiškintis. Ar žaidybinį neagresyvų anekdotą aiškintis, kad suvoktų vaikas literatūros esmę, kuri ne papasakotoje istorijoje gi yra, o pačiame pasakojime kaip kalbiniame akte. Aš sakau visa tai piktu žvilgsniu. Sakau piktu žvilgsniu – va ir aiškinkimės, kur čia literatūriškumas. Žaidinkim kalbą. Žaidinkimės iš jos, o ne Mildažytės „Bėdų turgaus“ lygio socio-psicho-moralines bėdas-problemas per literatūros pamokas gvildenkim.

Tiesa, aš aiškiai visa tai absoliutinu, nes tų vadovėlių neperžiūrėjau, tiesiog išsakau savo momentinį įspūdį vien tik iš to, ką girdėjau; ir – rūpestį, nes mano sūnus už metų eis į 5-tą klasę, o iš jos, žiūrėk, ir 6-toji nebetoli.

2012 m. balandžio 14 d.