Kai esi tik citata

Kuo toliau, tuo labiau ir tvirčiau įsitikinu, kad humanitarinių mokslų srityje, bent jau literatūrologijos ir jos artimesnių ar tolimesnių apykaimių srityje, jau kur nors kieno nors yra parašyta beveik visais bendresniais klausimais, kurie tik dabar mums šauna į galvą. Pats su tuo susidūriau daiktiškai, kai prieš kelis metus vaikštinėjau po Babelio bibliotekos momentinį įspūdį man padariusios Miunsterio universiteto bibliotekos keliaaukštes saugyklas-labirintus, ieškodamas tai šio, tai to, apie ką Lietuvoje dar niekas nebuvo ne tik, kad rašęs, bet gal net nuosekliau pamąstęs, ir rasdamas apie tuos „šio“ ir „to“ net ne po knygą, o po lentyną ar bent jau po gerą lentynos gabalą. Nusvarindamas rankas, nes maniausi esąs Kolumbu. Kita vertus, apsidžiaugdamas, kad va pas mus niekas lyg apie tai nemąstė-negalvojo, bet kitur, kitomis (didžiosiomis) kalbomis – tai jau išvažinėtos žemės. Pats su tuo dabar susiduriu ir nedaiktiškai, kai kokiu nors rimtu literatūrologiniu klausimu pasiieškau medžiagos internetiškai. Kad ir Šiaulių universiteto darbuotojams prieinamoje jungtinėje Norvegijos universitetinių bibliotekų sistemoje, per kurią iš ten galima atsisiųsti knygas, įvairiose „bazėse“ ir t. t.

Dėl to man labai keisti atrodo studentų, magistrantų, o kartais net kolegų literatūrologų paverkšlenimai, kad vienu ar kitu klausimu nesą medžiagos: nėra kuo, kaip sakoma, „remtis“. Esą ir daug. Tik ji nori būti su(si)rasta, išstudijuota, integruota, diskutuojama… Tekstų ir tekstų apie (literatūrinius, kultūrinius…) tekstus ir kontekstus, metatekstus, intertekstus, paratekstus, pretekstus… yra nesuskaičiuojama daugybė, lentynų lentynos, gigabaitų gigabaitai. Net imi kelti klausimą: ar beverta juos gausinti, jei vis viena neišvengiamai kartosiesi, bent jau metodologiškai, „strategiškai“. Kad ir rašydamas apie kokį lietuvio Juliaus Janonio eilėraštį. Savijauta: lyg būtum nesąmoninga apytikslė citata ar geriausiu atveju parafrazė iš kokio nors (ne)žinomo teksto.

2012 m. balandžio 21 d.