Latviai apie kuršininkus: 1933 metai

1933 metais Rygoje buvo išleista knyga, straipsnių rinkinys Kuršių žemėje ir pas jos žmones. Stebėjimų ir atsiminimų knyga (Kuršu zemē un ļaudīs. Vērojumu un atmiņu grāmata). Tai knyga apie Kuršių neriją, tiksliau – apie joje tuo metu gyvenusius kuršius, kurie kitur vadinami kuršininkais (kursenieki). Latviai tarpukariu daug dėmesio skyrė savo tautiečiams, likusiems už Latvijos ribų. Kuršininkai kalbėjo latviškai, žinoma, savita tarme, patyrusia nemažą lietuvių ir vokiečių kalbų įtaką.

Knygą inspiravo grupės latvių keliauninkų kelionė į Juodkrantę, Pervalką, Preilą ir Nidą. Kuršininkus latviai labai savinosi ir labai dėl jų rūpinosi. G. Zarinis straipsnyje „Kelionė po kuršių žemę“ rašo: „<…> esame sykiu ir svetimoje, ir sau artimoje žemėje, kur tu žmogų prakalbini savo kalba, o tau taip pat atsako!“ (p. 9). Ypač didelį rūpestį kėlė kuršininkų germanizacija, kuri nepriklausomos Lietuvos teritorijoje (1933 metai!) buvo labai sparti, spartesnė, kaip tvirtina knygos autoriai, už buvusią iki 1914 metų.

Tuometės Lietuvos valdžios požiūris į latvių dėmesį kuršininkams buvo, švelniai tariant, nepalankus.

2012 m. vasario 25 d.