Ne tie, bet viltingi „Keturi vėjai“… Kuršių nerijos fone

Retai lankomuose lentynų užkaboriuose ieškojau almanacho „Proskyna“ numerio, kuriame publikuojamas Andrejaus Bitovo kūrinys „Paukščiai, arba Naujos žinios apie žmogų“. Ir užkliuvau už greta „Proskynos“ surikiuotų (greta – kadangi formatas toks pat) „Keturių vėjų“ žurnalų. Ne, ne už tų „Keturių vėjų“, kuriuos tarpukary leido Binkis su kompanija, bet – už XX a. paskutiniųjų dviejų dešimtmečių sankirtoje leisto žurnalo tokiu pat pavadinimu. Kaip rašoma pirmame numeryje, tai „mėnesinis Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos žurnalas“, o vyriausiuoju redaktoriumi įrašytas Arvydas Lapukas, ten pat publikuojantis dramaturginį eskizą „Pasikalbėjimas su broliais Abeliu ir Kainu paskutiniąją XX amžiaus dieną“, pradedamą taip: „Basnirčia įsispyręs į išaugtinius tėvo kaliošus lakstau po Lietuvą ir ieškau savo brolių“.

Su tam tikra nostalgija perverčiau turimus naujųjų, nors jau dviejų dešimčių metų senumo, „Keturių vėjų“ numerius. Vis dėlto Atgimimo laiku ir Nepriklausomybmečio pradžioje būta įvairiausių įdomių literatūrinių-kultūrinių plyksnių, kurių pradžiose jų užplieskėjams regėjosi labai viltingos ateities perspektyvos. Ir tai yra gražu. Ypač žiūrint iš dabarties perspektyvos.

P. S.: Andrejaus Bitovo „Paukščius“ „Proskynoje“ radau. Tai įdomus tekstas apie Kuršių neriją, tiksliau, apie žmogaus, žmonijos ir gyvūnijos, gamtos apmąstymus Kuršių nerijos fone. Gal kas žinote, kokie rusų rašytojai ir kur apie Kuršių neriją dar yra rašę (turiu omeny bet kokius grožinius tekstus, eseistiką)? Būčiau labai dėkingas už tokią informaciją – ji man dabar itin reikalinga.

2012-02-06