Fantastinis kūrinys apie Lietuvos žiniasklaidą

Vakar, Spaudos atgavimo dieną, dar kartą perbėgau akimis tokį keistą raštą, pavadintą „Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu“. Paklausykit kelių pavyzdžių, ko tik ten neprirašyta, ir palyginkit su realia situacija:

„Pateikdamas informaciją žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskirti nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą.“

„Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi propaguoti žmonių ar jų grupių antgamtinių, nerealių savybių, paranormalių reiškinių, išskyrus atvejus, kai tokia informacija pateikiama pramogai arba kaip įstatymais nedraudžiamo tyrimo objektas. Neturi būti sudaromas įspūdis, kad astrologai, chiromantai, parapsichologai, ekstrasensai, bioenergetikai gali teikti patikimų patarimų dėl ateities, sveikatos ar kitų dalykų.“

„Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo žmogaus teises ir laisves gerbti net ir tada, kai asmuo savo teisių nežino ar nesuvokia.

Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi piktnaudžiauti asmens silpnybėmis ir nebrandumu, savo turimų teisių ir laisvių nesuvokimu, skatinti asmenis atlikti žeminančius veiksmus ar poelgius, vaizduoti juos žmogiškąjį orumą pažeidžiančiose situacijose.“

Paskutiniaisiais metais aš „Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą“ skaitau kaip fantastinį arba kaip utopinį kūrinį. Ir, žinokit, toks skaitymas padeda geriau susigaudyti literatūrinėse klasifikacijose. Rekomenduoju.

P. s. Didžiausia (!) pagarba dar išlikusiems tikriems žurnalistams ir dar išlikusioms tikroms žiniasklaidos priemonėms. Ačiū Dievui, tokių dar yra.

2012 m. iš gegužės 7-tos į 8-tą