Kartas
nuo karto perskaitau vieną kitą mažiau girdėto ar ir visai negirdėto autoriaus
poezijos knygą. Perskaitau, nes pirmiausia įdomu, kaip/kodėl jie dar daro/rašo
eilėraščius poeilėraštiniame pasaulyje. Perskaitęs kartais dėl
ko nors nusiviliu, kartais kažkas
pradžiugina, kartais lieku abejingas.
Visai
neseniai į rankas pateko Reginos Katinaitės-Lumpickienės poezijos knyga
keistoku pavadinimu „Žemėje, sakei“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2011). Man ji
pasirodė vidutinio skonio, bet tikrai ne beviltiška. O kai kurie tekstai net
„pagavo“. Štai venas iš suintrigavusių (bet – išimtinai dėl asmeninių
priežasčių):
***
prieš mirtį gauti
meilės gurkšnį didėliausią
įkvėpti ir nebeatsimerkti
turbūt juokinga
kaip kovarniui
lesiojus trupinį po trupinio
tikėtis premijos mirties
lengvos kaip pūkas
iš pienės tobulai pražilusios
galvos
Juknėnų didlauky
bebaigiančiam karklais
užtraukti
ir debesis
ir troškimus
Suintrigavo
dėl to, kad jaunystėje (1986 m .
liepa) Juknėnų
didlaukiai buvo išvaikščioti filologinės ekspedicijos metu. Tik man tie
didlaukiai priešingai: ne užtraukė, bet atvėrė ir debesis, ir troškimus, ir dar
daug ką.
/Juknėnuose
gimė literatūros istorikas Motiejus Miškinis (juose ir mirė) ir jo brolis
poetas Antanas Miškinis./
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą