„Ūkio dalies“ mentalitetas

Įvairios valstybinės organizacijos (pradedant kad ir savivaldybėmis, baigiant švietimo, kultūros, medicinos etc. įstaigomis) turi vadinamąją „ūkio dalį“, kuri šiais laikais, priklausomai nuo organizacijos, gali būti ir būna pavadinta labai įvairiai, kartais net kiek rafinuotai. Kalbu apibendrintai, nes turiu omenyje ne tik ir gal ne tiek konkrečiai tą skyrių, kuris rūpinasi organizacijos santechnikos remontu, aplink pastatą augančios pievelės nušienavimu ar transportu. „Ūkio daliai“ čia sąlyginai metonimiškai priskiriu įvairiausius aptarnaujančius skyrius, kurie vienoje ar kitoje organizacijoje turėtų užsiimti pagalbiniais darbais, tokiais, kurie leistų valstybinei organizacijai kuo produktyviau dirbti tiesioginį savo darbą: gydytojams ir seselėms gydyti, mokytojams mokyti ir auklėti, profesoriams rašyti mokslo darbus ir dėstyti, muzikantams groti, šokėjams šokti, bibliotekininkams katalogizuoti ir išdavinėti knygas, savivaldybės tarybai priiminėti ir realizuoti politinius municipalinius sprendimus ir t. t. Pagalbinius darbus tokiose organizacijose atlieka visi, išskyrus gydytojus, seseles, mokytojus, profesorius, muzikantus, šokėjus, bibliotekininkus, savivaldybės tarybos narius ir t. t., visi tie, kas sudarinėja tabelius, skaičiuoja atlyginimus, valo patalpas, perka įrangą, vairuoja žinybinius automobilius, tvarko personalo reikalus, kuruoja viešuosius ryšius, prižiūri kompiuterinę įrangą ir šiaip bet kokią įrangą, užsiima vadyba ir panašiai. Visa tai, apibendrintai kalbant, ir yra labai reikalinga ūkinė veikla, normaliai išsivysčiusiame sociume skirta tam ir vien tam, kad ta sritis, kurią ji aptarnauja, funkcionuotų kuo geriau. Ir tuo geriau tokia sritis, tokia organizacija (medicinos, kultūros, švietimo, valdymo…) funkcionuoja, kuo „ūkinė dalis“ joje yra mažiau pastebima, kuo tyliau ir su mažesniais įsikišimais į tiesiogines organizacijos funkcijas ji dirba, nes ji dirba (turi ar turėtų dirbti) vien tik tam, kad organizacija kuo našiau tarnautų visuomenei.

Kodėl aš visa tai čia pasakoju? Todėl, kad pas mus organizacijose daug kur valdo „ūkinės dalys“. Užsimiršus, kad jos yra tikrai svarbūs, bet pagalbiniai ir tik pagalbiniai organizacijos segmentai, kad jos ne pagrindinėms organizacijos funkcijoms skirtos, ir iš viso – užsimiršus, kam tiesiogiai ir iš principo jos skirtos. Taip atsitinka todėl, kad „ūkinės dalys“ disponuoja materialiaisiais resursais ir (dažnai) valdymo galia. Nei tiems resursams, nei tai galiai jos neatsispiria, tiksliau, mielai pasiduoda, net atsiduoda vulgariąja šio žodžio reikšme, ir iš esmės užvaldo visą organizaciją. Svarbiausioji organizacijos grandis (gydytojai, bibliotekininkai, muzikantai, mokytojai…) iš pradžių nesusigaudo, kas vyksta, o kai susigaudo – būna jau per vėlu ką nors keisti arba ir iš viso nebeįmanoma. Mat „ūkio dalis“ jau ima gyventi pati sau, savisaugos principu, jei reikia, išstumdama iš organizacijos pagrindinės grandies atstovus, net pačius stipriausius, profesionaliausius atstovus, kartais net pasaulinio garso atstovus (dirigento Sauliaus Sondeckio atvejis), jei tik jie sukelia pavojų, pasikėsina į „ūkinės dalies“ absoliučią „savivaldą“, kurią normaliomis sąlygomis reikėtų vadinti savivale. Taip „ūkio dalys“ tampa panašios į vėžines ląsteles, kurios stingdo visą organizmą, visą organizaciją: organizacija iš paviršinės pažiūros lyg ir sveika, lyg ir atlieka jai priskirtas gydymo, švietimo, mokslo, kultūros, valdymo… funkcijas, bet iš esmės didžiąja dalimi ji jau dirba nebe visuomenei (pacientams, moksleiviams, studentams, žiūrovams, klausytojams, skaitytojams, piliečiams…), bet „ūkinei daliai“, kurioje tokiu atveju susiklosto griežta hierarchija su griežtomis nestatutinėmis, bet privalomomis taisyklėmis. Organizacijoje atsiranda vidinė-antrinė „vėžinė“ organizacija iš „ūkio dalies“, kurios svarbiausias tikslas yra asmeniniais tikslais naudotis minėtomis materialinėmis gėrybėmis ir naudotis kuo ilgiau. Dėl to siekiama kuo ilgiau išlaikyti esamą padėtį, nedarant jokių struktūrinių ar panašių permainų organizacijos viduje, slopinant bet kokias nepasitenkinimo apraiškas, bet kokius, net menkiausius visuomenės intereso gynimo proveržius, nukreiptus į tai, kad svarbiausia vienai ar kitai organizacijai yra ne (pa)tenkinti neoficialios hierarchijos viršuje atsidūrusius „ūkinės dalies“ atstovus, bet gerai gydyti, sąžiningai valdyti, profesionaliai mokyti, talentingai groti…

Kodėl mūsų valstybėje daugelyje valstybinių organizacijų tokia padėtis susiklostė? Kodėl iki jos buvo prieita? Kodėl vidiniame organizacijos mechanizme nesuveikė savisaugos svertai? Atsakysiu paprastai: todėl, kad mūsų visuomenėje vyrauja „ūkio dalies“ mentalitetas. Ir pailiustruosiu pavyzdžiu. Vienas viename Lietuvos mieste itin populiarus, daug balsų jau kelintą kadenciją gaunantis Seimo narys sykį apie mokyklą yra pasakęs maždaug taip: svarbiausia yra, kad mokiniui mokykloje nebūtų šalta, todėl pirmiausia reikia žiūrėti, kad mokykla būtų gerai kūrenama, būtų šalčiui nepralaidžiais langais ir panašiai. „Pagaukite“ save: ar pritariate tokiam požiūriui, kad mokykloje būtent tai yra svarbiausia ir pirmiausia? Jei pritariate, sveikinu: „ūkio dalies“ mentalitetas jau „sėdi“ jūsų (pa)sąmonėje. Nes svarbiausia ir pirmiausia mokykloje (žinoma, greta paties mokinio) yra ne krosnis, durys ir langai, ne buhalterija, raštinė ir direktoratas…, bet profesionalus, savo darbą gerai išmanantis, pedagoginių polinkių turintis mokytojas. Bet koks kitas požiūris gimdo „ūkio dalies“ mentalitetą ir yra gimdomas to mentaliteto.

2012 m. gegužės 3 d.