Dar Čako

Tebesėdžiu laisvalaikiais prie Aleksandro Čako. Skaitau. Kai ką verčiu. Žodžiu, mėgaujuosi. Taip almanachui „Šiaurės Lietuva“, kasmet išeinančiam Šiauliuose, išverčiau Čako knygos „Aš ir šis laikas“ (1928) antrąjį skyrių. Skyrių užsklendžia eilėraštis „Savas požiūris“, kurio pabaiga čia ir pasidaliju:

<…>

Buvo pavasaris, šeštadienio vakaras ir pinigo, už ką

 alaus ir meilės nusipirkt ir atlapot aistroms duris,

Kad senatvėj sėdint ant girgždančios vargšų

  prieglaudos lovos – prie silkės ir kopūstienės –

  netektų dūsaut, jaunystę veltui praleidus.

Piešinys – Čakui labai giminingos sielos dailininko Karlio Padego (1911–1940). Jiedu abu buvo Rygos menininkai iki kaulų smegenų, XX a. pirmos pusės Ryga, tiksliau tarpukario Ryga, tiesiog gerte įsigėrusi į jų kūrybą. Judviejų abiejų braižas panašus.

Piešinys vadinasi „Mano mylimoji iš gatvės“ (1930).

2012-05-30