Kavinės, restoranai Šiauliuose: 1985

Šiaulių universiteto Literatūros katedra yra suplanavusi šių metų gegužės mėnesį surengti konferenciją, skirtą kavinės fenomenui kultūroje. Tą „fenomeną“ suprantant plačiausia prasme: nuo senųjų laikų užeigų, karčiamų iki šiuolaikinių restoranų, barų ar picerijų. Manyčiau, kad tema ne tik įdomi, bet ir kultūr-detektyviškai intriguojanti.

Bevartant 1985 metais išleistą, t. y. palyginti seną knygelę „Šiauliai. Mažasis vadovas“, parašytą Stasio Bulzgio ir iliustruotą Aleksandro Ostašenkovo fotografijomis, ta – būsimos konferencijos – proga akis ir mintis kažkaip savaime užkliuvo už skyrelio „Restoranai ir kavinės“. Skyrelis, kad ir nedidutis, bet informatyvus, iliustruotas keturiomis iškalbingomis nuotraukomis, kurios šiaip jau atspindi ne realią, kasdienišką, bet labiau fasadinę-„parodomąją“ anų laikų restoranų, kavinių ir barų gyvenimo pusę. Toks atspindėjimas – įprasta sovietinė praktika, kai ne itin išvaizdi gyvenimiškoji realybė spaudoje, televizijoje, knygose ir kitur buvo vaizduojama itin patraukliomis ir išvaizdžiomis spalvomis.

Minimame skyrelyje rašoma:

„Šiauliuose yra 9 restoranai (1260 vietų), 10 kavinių (633 vietos), 3 alaus barai (176 vietos). Patalpos daugiausia naujos, gerai įrengtos, su puikiais, dailės kūriniais papuoštais interjerais. Du restoranai – „Šiauliai“ ir „Geluva“ – yra aukščiausios kategorijos.

„Šiaulių“ restoranas įsikūręs prie to paties pavadinimo viešbučio. Jaukiai apšviestame interjere daug keramikos. Restorano koncertinėje disko stiliaus programoje pasirodo šokėjų merginų grupė ir dainininkai solistai. Lankytojai pamėgo O. Karkauskaitės, J. Žukausko ir kitų solistų dainavimą. Skamba modernios, šiuolaikinės muzikos įrašai, rodomos skaidrės. Programa kasmet atnaujinama. Koncertinio kolektyvo meno vadovas – J. Žukauskas.

Restoranas dirba kasdien nuo 12 iki 01 val. (trečiadienį – iki 17 val.). Pertrauka – 17–19 val.

„Geluvos“ kokteilių baro estradinis ansamblis, vadovaujamas LTSR nusipelniusios kultūros ir švietimo darbuotojos A. Ivanauskienės, rodo dviejų dalių programą. Pirmoji dalis – retro stiliaus, teatralizuota, primenanti senovinį kabaretą, antroji – įprastesnės koncertinės formos. Šokėjų grupėje – 6 poros. Dainuoja S. Lileikis ir kiti solistai, groja orkestras, kuriam vadovauja G. Jurgėla. Programa keičiama kartą per metus.

Baras veikia nuo 20 iki 02 val. Įdomiai, nuotaikingai laisvalaikį galima praleisti ir kituose Šiaulių, restoranuose, kavinėse, baruose.“

Net nežinau, ar, pavyzdžiui, šiais laikais Šiauliuose dar yra kokių restoranų, kavinių, barų, kuriuose sistemingai būtų rengiama kokia nors „gyva“ programa. Gal „Jonio pastogėje“, kurioje koncertuoja ansamblis „Jonis“? Bet ar jis ten koncertuoja sistemingai, o gal – tik priešokiais, tam tikromis progomis? Matyt, ir kur nors kitur kas nors groja ar dainuoja, šoka, gal kokiuose jaunimo klubuose, bet nemanau, kad tai būtų daroma nuolatos, kad tai būtų to baro ar klubo nuolatinė neatsiejama savastis, įvaizdžio dalis su specialia specialiai tam barui ar klubui parengta programa? Nors gal klystu? Bet kokiu atveju tokius faktus būtų įdomu ne tik žinoti, bet ir užfiksuoti kaip etnografinę-antropologinę „(ne)išliekamybę“.

Sovietmečiu Šiaulių restorane „Baltija“ padavėja dirbo viena giminaitė. Vėliau, kai didžioji „Baltijos“ dalis virto muge, o iš restorano beliko tik baras, ji dirbo ten barmene, t. y. stovėjo prie prekystalio ir pilstė daugiausia, kaip galima spręsti iš pasakojimų, ne gaiviuosius, bet kitokius, stipresnius gėrimus. Sakė, kad istorinių pervartų metais ištvermingiausioji klientūra buvo išlaikyta: jautėsi nuolatinių „šimtgramiaujančių“ klientų fundamentalus tęstinumas ir pastovumas, einąs iš sovietmečio į nepriklausomybmetį.

2012 m. sausio 7 d.