Sūnui vakarais prieš miegą pasakas paprastai skaitydavo
žmona. Aš pasakoriaus vaidmens, matyt, dėl to, kad nesu labai pavyzdingas
tėvas, imdavausi gerokai rečiau. Bet kai imdavausi, jis prašydavo ne paskaityti
pasaką, bet pasakyti ją „iš burnos“. Tai jo sugalvotas „žanrinis terminas“:
„pasaka iš burnos“. Pasaką „iš burnos“ jam pirmą kartą pasekiau, kai vienoje
šeimos iškyloje po ranka neturėjau jokios skaitymo vaikui vertos knygos. Teko
improvizuoti maždaug tokiais metodais, kokius savo knygoje „Fantazijos
gramatika“, kurią linkčiau laikyti lyg ir taikomąja-edukologine literatūros
antropologijos studija, aprašo „Čipolino nuotykių“ autorius Giannis Rodaris. „Pasakos
iš burnos“ modelis senas ir ganėtinai paprastas: imami kokie nors žinomi pasakų,
animacinių filmų ar pan. veikėjai, motyvai, siužeto epizodai, modeliai ir
jais situatyviai improvizuojama, jie perkuriami, papildomi, svarbiausia – į
pasaką kaip veikėją būtinai įtraukiant patį jos klausytoją, leidžiant jam patirti
pačių įvairiausių, spalvingiausių, nutrūktgalviškiausių nuotykių, išgyvenimų…
Kaip keistai, bet ir kaip konkrečiai, tiksliai, net
dalykiškai vaikas mato pasaulį, vartoja žodžius – ir pasakyk tu man: „pasaka iš
burnos“. Įstabi metonimija visiškai priartėjanti prie tiesioginės reikšmės:
toji pasaka gi ir sklinda iš burnos, kai prieš akis nėra jokio teksto, jokios
knygos. Vaikas nesureikšmina tolimesnės už burną grandinės: atmintis, mąstymas,
vaizduotė etc. ir sudėtingų jų tarpusavio santykių. „Iš burnos“ ir tiek.
2012-01-19
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą