Vardan ko vardinė laiptinė?

Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete, įsikūrusiame P. Višinskio g. 38, yra turbūt vienintelė Lietuvoje, o gal ir ne tik Lietuvoje, vardinė… ne, ne auditorija, ne salė, bet laiptinė. Su visais privalomais atributais: prikabinta lentele, net su „skulptūrine“ kompozicija. Laiptinė pavadinta vieno labai keisto Tomo Venclovos eilėraščio herojaus – Henkaus Hapenčkaus – vardu. Šis eilėraštis vadinasi „In memoriam Henkus Hapenčkus“ ir yra dedikuotas Venclovos bičiuliui Pranui Morkui, kuris 2003 m. gruodžio 10 d. dalyvavo „iškilmingame“, bet daug labiau performansiškame laiptinės „atidaryme“, jame pasisakė. Tarp pasisakančių buvo ir monografijos apie Venclovą autorė Donata Mitaitė. Buvo atidengtas „paminklas“ Henkui Hapenčkui – lauko akmuo su iškaltais inicialais „H. H.“, papildęs jau ilgas paminklų ir „paminklų“ literatūros bei meno herojams eiles.

Vardan ko vardinė laiptinė, t. y. koks viso to pažaidimo, kurį man teko inicijuoti tikslas? Jis paprastas – tai buvo atsakas į masiškai, tiesiog epidemiškai-masiškai, t. y. reikia nereikia atsidarinėjančias vardines auditorijas, garbės vardų suteikinėjimus ir visokius kitokius su(si)reikšminimus. Ar padėjo nuo tos epidemijos? Ne. Bet laiptinėje (aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukštų) taip ir liko tas literatūrinis žaidybiškas akcentas: lentelė, įrėmintas minimo Venclovos eilėraščio tekstas ir akmuo su iškaltomis „H. H.“ (žr. nuotraukas).

Tomas Venclova

In memoriam Henkus Hapenčkus

Pranui Morkui

Neverta sveikintis. Rodos, tik tas, ko nebuvo, įstengia

pakelti nesimo svorį. Nėra vienodesnio daikto

už jo vienatvę. Motorai, kvapo pristigę, spengia

tarp apygardos teismo ir įkalnėn kopiančių laiptų,

priešais kapus, kur noksta gelsvi nuodingi vėdrynai

ir neįmanomų daiktų vengia akmuo ir metalas.

Ką gi, vėl susitikom po siauro prospekto liepom.

Tai, kas esi ir būsi, tėra nebrangios lentelės

išlankstytas paviršius, raidės kaitrioj vitrinoj,

balsių ir priebalsių pluoštas iš tuštumos vardyno,

net ne skaistus šešėlis, atsispindėjęs Letoj,

net ne kontūras, mirgąs giliai po vandens paviršium

šuliny, kur Grįžulo ratų žvaigždės liejas į viena.

To, kuris negyveno, miestas net neužmiršo.

Pražiūrėtas visatos, prastumsi ir šitą dieną.

Daug svetimesnis praeivio regai, nekaip Odisėjas,

Nojus, Peteris Panas, Hamletas, Pūkuotukas,

vos išsitekęs plote, kur senstanti sąmonė vingiais

seka asfalto vingius, lyg oro spraga pašviesėjęs,

tu sutampi su bet kuo. Tave įsiurbia nublukęs

sausas prieškario tinkas, bevaisis vasaros rūkas,

nesutirštėjęs erdvėj, tą pat akimirką dingęs.

Šiapus širdperšos upės, toliau už viltį ir gėlą,

aklas tavajai kalbai (kaip tu – mano žemiškai kalbai),

bandau – trečiaeilis Dievas – į raidę įpūsti sielą,

apytikriai nužymėtą provincijos meistro káltu,

įsivaizduoti šalį, kurioj viešpatauja stygius,

beveidę tau patikėtą vietovę. Jos panoramos

nepasiduoda plunksnai, temperai nei sangvinui –

ten visos lemtys panašios, kiekvienas atpildas lygus,

pavirsta pėdsaku šlaitas, mažiau nei pėdsaku namas,

bet gal išsilaiko mãtmens. Gramas – ten irgi gramas,

metras prilygsta metrui, degtinė taip pat svaigina.

Jeigu ten lieka tautos – penktadaliu prūsas ar lenkas,

per amžių amžius įstrigęs į blankų lentelės ledą,

neaplankytas Dantės, anapus gyvuoja Henkus,

dvasia priklausantis niekui ir tik fonetika – Hadui,

šoferis, agentėlis, neatmenu kas, žurnalistas.

Kiek suglamžytų suknių, spermos pilnų paklodžių,

kiek bespalvių bokalų ties nesančios smuklės langu,

spyrių, smūgių į veidą, keiksmų, bereikšmės jaunystės,

pusalkanių rugpjūčių ir kaulus geliančių gruodžių

telpa į standžią skardą! Ir viskas pasaulyje – žodžiai,

ir vakaro kregždės lopo prairusį Kauno dangų.

Šviesa, praradusi spektrą, motyvas, netekęs tonų,

jis klaidžioja pokalbio slėniuos, negeisdamas virsti į temą.

Tik mums dar aidi trimitas, tik mums dar švyti geltona

žibinto liepsna pro painią liepos šakų sistemą.

Jų protarpiuos matom tuščią kvartalą, dusyk tuštesnį,

nes Henkus ten stoviniuoja, nesivaržydamas laisto

nebeįžiūrimą kertę, spraudžias į autobusą,

negimęs ir neišnykęs, patyręs nelygstamą laisvę,

kurion – bijok nebijojęs – vis vien priderės įprasti,

nors mes dar pavaldūs laikui, nors mes dar bandome tęsti

likimą, kurio nebuvo. Jis buvo vienas iš mūsų.

Tomo Venclovos paaiškinimas:

Laidojimo reikmenų krautuvės vitrinoje Kaune bene kelis dešimtmečius gulėjo pavyzdinė antkapio lentelė su įrašu „Henkus Hapenčkus“ ir taip pat absurdiškomis gimimo ir mirties datomis (reikėjo, kad vardas ir datos neatitiktų jokio realaus asmens).

2012 m. sausio 13 d.