Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete, įsikūrusiame
P. Višinskio g. 38, yra turbūt vienintelė Lietuvoje, o gal ir ne tik
Lietuvoje, vardinė… ne, ne auditorija, ne salė, bet laiptinė. Su visais
privalomais atributais: prikabinta lentele, net su „skulptūrine“ kompozicija.
Laiptinė pavadinta vieno labai keisto Tomo Venclovos eilėraščio herojaus –
Henkaus Hapenčkaus – vardu. Šis eilėraštis vadinasi „In memoriam Henkus
Hapenčkus“ ir yra dedikuotas Venclovos bičiuliui Pranui Morkui, kuris 2003 m .
gruodžio 10 d. dalyvavo „iškilmingame“, bet daug labiau performansiškame
laiptinės „atidaryme“, jame pasisakė. Tarp pasisakančių buvo ir monografijos
apie Venclovą autorė Donata Mitaitė. Buvo atidengtas „paminklas“ Henkui
Hapenčkui – lauko akmuo su iškaltais inicialais „H. H.“, papildęs jau
ilgas paminklų ir „paminklų“ literatūros bei meno herojams eiles.
Vardan ko vardinė laiptinė, t. y. koks viso to pažaidimo, kurį man
teko inicijuoti tikslas? Jis paprastas – tai buvo atsakas į masiškai, tiesiog
epidemiškai-masiškai, t. y. reikia nereikia atsidarinėjančias vardines
auditorijas, garbės vardų suteikinėjimus ir visokius kitokius
su(si)reikšminimus. Ar padėjo nuo tos epidemijos? Ne. Bet laiptinėje
(aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukštų) taip ir liko tas literatūrinis žaidybiškas
akcentas: lentelė, įrėmintas minimo Venclovos eilėraščio tekstas ir akmuo su
iškaltomis „H. H.“ (žr. nuotraukas).
Tomas Venclova
In memoriam Henkus Hapenčkus
Pranui Morkui
Neverta sveikintis. Rodos, tik tas, ko nebuvo, įstengia
pakelti nesimo svorį. Nėra vienodesnio daikto
už jo vienatvę. Motorai, kvapo pristigę, spengia
tarp apygardos teismo ir įkalnėn kopiančių laiptų,
priešais kapus, kur noksta gelsvi nuodingi vėdrynai
ir neįmanomų daiktų vengia akmuo ir metalas.
Ką gi, vėl susitikom po siauro prospekto liepom.
Tai, kas esi ir būsi, tėra nebrangios lentelės
išlankstytas paviršius, raidės kaitrioj vitrinoj,
balsių ir priebalsių pluoštas iš tuštumos vardyno,
net ne skaistus šešėlis, atsispindėjęs Letoj,
net ne kontūras, mirgąs giliai po vandens paviršium
šuliny, kur Grįžulo ratų žvaigždės liejas į viena.
To, kuris negyveno, miestas net neužmiršo.
Pražiūrėtas visatos, prastumsi ir šitą dieną.
Daug svetimesnis praeivio regai, nekaip Odisėjas,
Nojus, Peteris Panas, Hamletas, Pūkuotukas,
vos išsitekęs plote, kur senstanti sąmonė vingiais
seka asfalto vingius, lyg oro spraga pašviesėjęs,
tu sutampi su bet kuo. Tave įsiurbia nublukęs
sausas prieškario tinkas, bevaisis vasaros rūkas,
nesutirštėjęs erdvėj, tą pat akimirką dingęs.
Šiapus širdperšos upės, toliau už viltį ir gėlą,
aklas tavajai kalbai (kaip tu – mano žemiškai kalbai),
bandau – trečiaeilis Dievas – į raidę įpūsti sielą,
apytikriai nužymėtą provincijos meistro káltu,
įsivaizduoti šalį, kurioj viešpatauja stygius,
beveidę tau patikėtą vietovę. Jos panoramos
nepasiduoda plunksnai, temperai nei sangvinui –
ten visos lemtys panašios, kiekvienas atpildas lygus,
pavirsta pėdsaku šlaitas, mažiau nei pėdsaku namas,
bet gal išsilaiko mãtmens. Gramas – ten irgi gramas,
metras prilygsta metrui, degtinė taip pat svaigina.
Jeigu ten lieka tautos – penktadaliu prūsas ar lenkas,
per amžių amžius įstrigęs į blankų lentelės ledą,
neaplankytas Dantės, anapus gyvuoja Henkus,
dvasia priklausantis niekui ir tik fonetika – Hadui,
šoferis, agentėlis, neatmenu kas, žurnalistas.
Kiek suglamžytų suknių, spermos pilnų paklodžių,
kiek bespalvių bokalų ties nesančios smuklės langu,
spyrių, smūgių į veidą, keiksmų, bereikšmės jaunystės,
pusalkanių rugpjūčių ir kaulus geliančių gruodžių
telpa į standžią skardą!
Ir viskas pasaulyje – žodžiai,
ir vakaro kregždės lopo prairusį Kauno dangų.
Šviesa, praradusi spektrą, motyvas, netekęs tonų,
jis klaidžioja pokalbio slėniuos, negeisdamas virsti į temą.
Tik mums dar aidi trimitas, tik mums dar švyti geltona
žibinto liepsna pro painią liepos šakų sistemą.
Jų protarpiuos matom tuščią kvartalą, dusyk tuštesnį,
nes Henkus ten stoviniuoja, nesivaržydamas laisto
nebeįžiūrimą kertę, spraudžias į autobusą,
negimęs ir neišnykęs, patyręs nelygstamą laisvę,
kurion – bijok nebijojęs – vis vien priderės įprasti,
nors mes dar pavaldūs laikui, nors mes dar bandome tęsti
likimą, kurio nebuvo. Jis buvo vienas iš mūsų.
Tomo
Venclovos paaiškinimas:
Laidojimo reikmenų krautuvės vitrinoje Kaune
bene kelis dešimtmečius gulėjo pavyzdinė antkapio lentelė su įrašu „Henkus
Hapenčkus“ ir taip pat absurdiškomis gimimo ir mirties datomis (reikėjo, kad
vardas ir datos neatitiktų jokio realaus asmens).
o man mieliausia humanitarinio fakulteto vieta...ne kartą norėdavau po kokio egzamino ar šiaip kažkokio "akmens" atsisėt ant jo ir tiesiog parymoti rūpintojėliškai... :)
AtsakytiPanaikintiTokia laiptinė - bene vienintelis neforsuotas dalykas atsiradęs HF..
AtsakytiPanaikintiTo, kuris negyveno, miestas net neužmiršo...
AtsakytiPanaikintiAtrodo, buvo ir akcijos, tarp jų ir ši, ar kas prisimins po penkių metų?
Literatūrologai H. H. anapus gyvuojantys, dvasia priklausantys niekui
O koks skirtumas, bičiuli, nebeprisimins po 5 ar po 50 metų?
PanaikintiSub specie aeternitatis – amžinybės požiūriu – tai yra vienodai nesvarbu.
Ir literatūrologai-literatai, jeigu jie tikri literatūrologai-literatai, vieni iš tų, kurie aiškiausiai supranta, kad to skirtumo nėra :)