Kaip filosofai literatūrologus literatūros moko

Kiek jūs žinote ir kokius konkrečiai galėtumėte nurodyti Lietuvos literatūrologus, kurie viešai, atvirai kur nors būtų mokę, pavyzdžiui, Lietuvos filosofus, kaip reikėtų tyrinėti šiuolaikinę (ar ir nešiuolaikinę) filosofiją, jos realijas, pokyčius, paskutinius mados „klyksmus“ ir t. t. Išvardykite, pasidalykite tokiomis žiniomis, nurodykite konkrečius puslapius, vietas, citatas. Nuoširdžiai sakau: būsiu be galo dėkingas! Nes gal galėsiu atsikratyti profesinio… – nežinau net kaip pasakyti – na lyg ir profesinio nepilnavertiškumo jausmo, ar kaip čia jį pavadinus.

Mat kuo toliau, tuo labiau tas jausmas apima. Žiūrėk, čia vienur, čia kitur pa/ap-sireiškia koks Lietuvos filosofas, nors nebūtinai filosofas, o ir sociologas, kultūrologas ar kitoks -logas, kuris be jokių skrupulų pilna burna momentiškai-mentoriškai ima ir papostringauja apie tai, kad Lietuvos literatūros mokslininkai, kritikai ne taip vertina, ne taip tyrinėja, ne taip dar kažką daro su lietuvių literatūra, ypač šiuolaikine, kuri dėl to esą lieka nuskriausta, neįvertinta ir panašiai.

Paskutinis lašas, kuris perpildė visus „ribinius“ kantrybės barjerus buvo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaityta ir internete devynmyliu aidu paviešinta filosofinė šiuolaikinės postmodernistinės lietuvių literatūros „skaitymo-interpretavimo-analizavimo“ paskaita, savo turiniu literatūrologine prasme triviali, bet užtat mentoriškai nusiteikusi lietuvių literatūros kritikos atžvilgiu.

Ir kaip tokiems mentoriams įpūsti: žmogau, pirma suvok bent jau tai, kas yra literatūros esmė, kuri – pasufleruosiu – neatitraukiama nuo kalbos, kuria parašytas kūrinys, nuo stiliaus, poetikos, o tik tada jau mokyk, jei nagai ir liežuvis labai jau niežti.

2012 m. sausio 26 d.