Aleksio Churgino šimtmetis

Viena iš dviejų: arba aš pražiūrėjau, arba niekur nebuvo prisimintas Aleksio Churgino šimtmetis (g. 1912 m. birželio 7 d., m. 1990 m. gegužės 4 d.). Pirmasis variantas bylotų vien tik mano neatidumą ir nieko daugiau, t. y. nieko šiame dideliame pasaulyje nereikštų. Antrasis variantas, mano manymu, bylotų labai blogus ir jau reikšmingus dalykus: nedovanotinas kultūrinės, literatūrinės, edukacinės (kiek kartŲ mokėsi iš jo vertimų!) atminties spragas.

(Šiuo atveju aš visiškai neaktualizuoju Churgino biografijos ar jo vertimų išliekamumo klausimo, nes tokia proga lakyčiau tai visaip kaip nekorektišku dalyku.)

Kaip bebuvę – tebus Aleksys Churginas (bent?) čia pavėluotai per savo šimtmetį prisimintas. Ta proga jo „Vasarvidžio soneto“ (1970) paskutiniai du posmeliai:

O vakare, kai bus tyku namuos

Ir subarbens lietus į stogo skardą –

Prabėgusi vasarvidžio diena,

Kvapais gėlių ir saule nešina,

Tylom ateis į tavąją mansardą

Ir ją pripildys savo šilumos.

2012-07-22