2013 metų kovo mėnesio 11 diena

Būna buitinis alkoholizmas ir buitinis patriotizmas. Mane šiandien (per užuolaidą) švelniai ištiko antrasis.

Su Švente!

2013-03-11

Šiaulių topografijos žvalgymai (per Gintaro Česonio fotografijas)

Ketvirta topografinė vieta: Miesto ašis 

Totalus, absoliutus, vienaprasmis ir vienvaldis ne tik Šiaulių, bet ir visų istorinių Šiaulių žemių centras. Topografinė, urbanistinė, architektūrinė, simbolinė dominantė. Struktūruojanti ašis. Jeigu pavyks, bent valandėlei įsivaizduokime Šiaulius be jos. Kas liktų iš Šiaulių miestiškumo be istorinio architektūrinio ramsčio. Patikslinsiu – be giluminio istorinio architektūrinio ramsčio? Be miestą laikančios kolonos? Nyki plokštybė, už kurios jokia akis neužkliūtų, tarkime, Karaliaučiaus–Tilžės–Rygos kelyje. Lyg miestiškumas kaip toks būtų Šiauliams ją delegavęs ar dovanojęs, kad pats juose bent kiek įsiteisintų, jaustųsi bent kiek tvirčiau.

Rizikuoju būti apkaltintas logocentrinėmis ir panašiomis nuodėmėmis, bet pavadinsiu ją vertybine vertikale. Vertikale, kuri galbūt senamadiškai ir konservatyviai, bet nuosekliai ir tvirtai kone iš visų miesto vietų matoma ir centruojančia savo akivaizdybe oponuoja šiuolaikiniam rizomatiniam horizontalumui, viesulo greičiu beįsisukančiai amorfijai. Oponuoja nomadiškoms ne(a)kropolių plejadoms, stačiakampių funkcinių erdvių labirintams, kurie yra dinamiški, kintantys, mutuojantys, taip pat – įsukantys, praryjantys. Ji absoliučiai donkichotiškai tebeskleidžia transcendenciją, anapusinę substancionalybę, atrodytų, mažai kam beaktualią, bet kodėl dar tokią stiprią? Paklausiu tiesiai: dabar arba numanomoje ateityje yra įmanomas koks nors architektūrinis ar apskritai tūrinis Šiaulių vienetas, kuris bent iš tolo jai prilygtų? Tiesiai ir atsakysiu: jokiu būdu ne. Būtų gerai visiems to tiesiog aprioriškai aiškaus atsakymo nepamiršti.

Penkta topografinė vieta: Urbanistinės legendų grimasos

Tikrovę perorganizuoti, perdaryti pagal legendas, kitaip tariant, pagal gražius išgalvotus pasakojimus yra patrauklus, sykiu ir rizikingas užsiėmimas. Nebent tai būtų daroma su išmone, gyva energija, su skoniu ir tam tikru egzotikos prieskoniu. Šiauletiška Saulės miesto legenda, šiaulietiška Šaulio legenda ir štai jums, štai mums aikštė – trivardė Saulės laikrodžio, Šaulio, Auksinio berniuko. Įkūnytieji tiek iš legendų, tiek iš istorijos ateinantys miesto tapatybės ieškojimai, kurie virto stilizuota senosios graikų ir dar kažin kokių senųjų civilizacijų citata tipinių sovietinių penkiaaukščių kaimynystėje. Realiai įsáulinta ir įšaũlinta erdvė. Apčiuopiamomis formomis ideologizuota erdvė, nes miesto legenda visų pirma yra jo ideologija. Ideologija, atsiradusi iš dviejų ne visai aiškią lokalizaciją nusakančių XIII amžiaus „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ eilučių: „Kai nuo Saulės ėmė grįžti / Per raistus ir per dykynes“. Ar galima urbanistiškai sukurti stilizuotus raistus, dykras, dykynes, liūnus, pelkynus? Ir įkurdinti juos čia? Ir sukurti ne apolonišką šaulį, bet kresną, barzdotą, mauruotą iš tų dykynių, raistų ir pelkynų atbrendantį puslaukinį karį, kuris 1236 metais po Kristaus Ordino brolius riterius Zu lest mit boumen velten tot – „Basliais, medžiais pagaliau išmušo“. Apoloniškas šaulys amfiteatrinėje aplinkumoje, o ne kresnas žemaitis pelkynų apsuptyje. Ar tai nedemonstruoja neblėstančio didžialietuviškos Palemono legendos gajumo? Ar tai nėra vadinamųjų „kilmės dokumentų“ grãžininas, pamirštant autentiką.

Bet čia legendos, čia ideologija, kuri kol kas visai nerūpi – ir ačiū Dievui, kad dar nerūpi, – mažai mergaitei, iš močiutės rankų imančiai gėlę.

Šešta topografinė vieta: Kitataučiai Šiauliai

Nepaneigiama ir dar nuo žemės nenugremžta autentika. Įmūryta, įtekstinta ir įtekstinta nelietuviškai, nes nėra lietuviška, bet yra šiaulietiška. Tokia autentika, kuri matuojant civilizaciniais masteliais, yra čia pat, viršutiniame kultūriniame sluoksnyje, bet kuri jau kadai pamirštà. Kiek dabartiniame urbanistiniame Šiaulių kontūre, senojoje jo dalyje, yra lenkiškų, rusiškų, o kiek žydiškų pamatų? Pamatų ne tiesiogine prasme, nors ir ja, bet paties to kontūro pamatų? Galima visaip išsisukinėti, apsimetinėti, maivytis, kad tie lenkai nebuvo tikri lenkai, kad tie rusai buvo tik okupantai nuo pat XVIII šimtmečio, kad tiems žydams bendras reikalas nerūpėjęs, bet tai ir tebus, tiksliau, istorine prasme tai ir tėra vaikiškas išsisukinėjimas, apsimetinėjimas bei maivymasis. Galima išsigrįsti žydų – istorinių miestelėnų, istorinių šiauliečių – antkapiniais paminklais laiptus, vedančius nuo bažnyčios iki kapinių, ir kankiniškos lietuviškos nekaltybės akių šviesoje melstis tiek toje bažnyčioje, tiek tose kapinėse. Galima manytis, kad nuo amžių amžinųjų ir per amžius amžinuosius nuo pat Soule/Saulės iki pat Šiaulių nėra buvę nei Szawle, nei Шавли, nei Schaulen, nei Шяуляй, o jei ir buvo, tai netyčia ir netikri. Ir buvo, ir tikri. O Шяуляй dar ir dabar tebėra. Tik patogiau viso to nematyti, negirdėti. Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, per dabartinius lietuvybiškus akinius nematant jų kitatautiškų sluoksnių, kartais ir pamatinių sluoksnių.

Ir kapinių epizodas iš fotografijos aiškiau negu aiškiai, garsiau negu garsiai byloja, net rėkte rėkia tam, kas nori girdėti: Szawle! Balsas tyruose?..

___________________________________________________

(Pastaba. Iš viso tokiu būdu žvalgyta 10 Šiaulių topografinių vietų ir visi (1–10) tie žvalgymai paskelbti Stasio Tumėno leidžiamame almanache „Šiaurės Lietuva“ – 2012 metų numeryje.)

2013-03-07

Vasario 16-tajai

Vasario 16-tosios proga – pati nuoširdžiausia ir gražiausia daina apie Lietuvą, kokia buvo sukurta ne Lietuvoje ir ne lietuvių. Daina vadinasi „Oi, sese Lietuva“, klausytis jos reikia ČIA.

* * *

Čia dainos teksto vertimas į anglų kalbą:

Oh, sister Lithuania

Oh, sister Lithuania

Your roads come to meet me

With open fingers

And faces full with expectations

Are your sons, roads, Lithuania

Oh, sister Lithuania

Oh, sister Lithuania

Your rivers come to meet me

With loosened hair

And eyes sparkling

Are your daughters, rivers, Lithuania

Oh, sister Lithuania

Oh, sister Lithuania

And road runs over river

And child walks over bridge

(Youtube‘ės pateiktas vertimo apibūdinimas: Rough translation in English.)

* * *

O čia dainos teksto originalas:

Ai, māsa Lietuva,

Ai, māsa Lietuva,

Tavi ceļi man pretī nāk,

Pirkstiem atplestiem

Un gaidu pilnām sejām,

Ir tavi dēli, ceļi, Lietuva.

Ai, māsa Lietuva,

Ai, māsa Lietuva,

Tavas upes man pretī nāk,

Matiem izlaistiem

Un acīm dzelkstot,

Ir tavas meitas, upes, Lietuva.

Ai, māsa Lietuva,

Ai, māsa Lietuva,

Un ceļš pār upi plūst,

Un bērns pa tiltu staigā.

Apie dainą „Oi, sese Lietuva“ (“Ai, māsa Lietuva”): žodžiai Pėterio Zirnyčio (Pēteris Zirnītis; 1944–2001), muzika Imanto Kalninio (Imants Kalniņš), atlieka Imanto Kalninio sukurta grupė „Turaidos Rožė“ (“Turaidas Roze”), dainuoja ypatingu balsu apdovanota vokalistė Olga Rajecka.

2013-02-16

Šiurpelynė akademiniame gyvenime

Šiomis dienomis atsistatydino plagiatu apkaltinta Vokietijos švietimo ministrė Annette Schavan. Diuseldorfo universitetas atėmė iš ministrės daugiau nei prieš trisdešimt metų gautą daktaro laipsnį, nes ji, rašydama mokslinį darbą, „sąmoningai sukčiavo plagijuodama“. Prieš metus kitus Vokietijoje buvo demaskuota didelė ir gerai organizuota grupė žmonių (liežuvis nesiverčia vadinti juos mokslininkais ar panašiai), kurie už atlygį rašė įvairių sričių disertacijas, ir išaiškinti tie, kas tas disertacijas pirko.

Dabar veikia interneto svetainė, kurioje fiksuojamos išaiškintos disertacijos su plagiato elementais, nurodant, kiek maždaug procentų kokiame disertacijos puslapyje ir iš kur nurašyta. Pavyzdžiui, tūlo medicinos mokslų 'daktaro (mano pažiūrėtais duomenimis, ginekologo) disertacija, apginta 2005 m. Ulmo universitete, plagiato požiūriu procentiškai atrodo taip:

Juoda spalva čia reiškia, kad puslapyje plagiato yra, ruda – kad puslapyje jo yra virš 50%, o raudona – kad jo yra jau virš 75%. Matome, kad daugiausia nusirašinėjimo (atsekto) yra tarp 40 ir 60 puslapių. Atsiverčiame, pavyzdžiui, 45 puslapį, kad ten išvystume tokį vaizdelį:

Viskas, kas įvairiomis spalvomis paspalvinta, yra nurašyta, o nurašyta, kaip matote, kone viskas. Kairėje pusėje pateiktas 45-tas disertacijos puslapis, dešinėje – nusirašyto originalo tekstas, viršuje dešinėje nurodant šaltinį, iš kurio, iš kokių jo puslapių nusirašyta.

Tai ir yra šiurpelynė akademiniame gyvenime. Vokietijos. Vien Vokietijos? Nes aš galiu tik įsivaizduoti ir, remdamasis turimomis, bet nedokumentuotomis žiniomis tą įsivaizdavimą sau pagrįsti, kiek po mažesnio, didesnio ar ir visai didelio plagiato ženklu gimusių disertacijų, smulkesnių, stambesnių ar ir visai stambių mokslo (?) darbų funkcionuoja akademinėje (?) Lietuvos terpėje. O kiek dar pirktų ir parduotų disertacijų, darbų! Visiems – kas, aišku, nori – bent jau tam tikra dalimi nebyliai žinant ir tuos pirkėjus, ir tuos pardavėjus: tiek respublikinius, tiek vietinius, taip sakant, regioninius. Palinkint jiems miegoti labai neramiai, negalvojant, kad kiti negalvoja.

2013-02-11

Kaip meistrus vadybininkai keičia

Pradėsiu nuo klausimo: kiek galite nurodyti, įvardyti šiandien Lietuvoje kokių nors sričių (turiu omeny įvairius jų lygmenis), kurioms vadovauja tų sričių meistrai, autoritetai? Vartodamas žodžius „meistrai“, „autoritetai“, čia turiu galvoje: visuotinai ir pirmiausia neoficialiai (būtinai neoficialiai!) pripažinti tų sričių išmanytojai, specialistai, profesionalai, virtuozai, galbūt net turintys įgimtą dovaną išmanyti, valdyti vienos ar kitos srities subtilybes, niuansus ir įkūnijantys tvirtą moralinę atsakomybę, susijusią su ta sritimi. Ar Švietimo ir mokslo ministerijai pastaruosius kelerius metus vadovavo edukologijos ir mokslo meistrai, profesionalai, autoritetai, vienareikšmiškai turintys profesinę švietimo ir mokslo sričių atsakomybę? Ar Gynybos ministerijai pastaruosius kelerius metus vadovavo karybos meistrai ir politiniai gynybos virtuozai? Ar Šiauliams pastaruosius kelerius metus vadovavo plačią miestelėnų pagarbą ir pasitikėjimą turintys žmonės, neginčijamai autoritetingi municipalinės politikos meistrai? Ar kokiam nors Dievo pamirštam, bet būtinai biudžetiniam padaliniui, skyriui ar poskyriui vadovavo ir vadovauja to padalinio, skyriaus ar poskyrio profilį ir specializaciją atitinkantis tikras, autoritetingas meistras? Klausimus galėčiau vardyti ilgai ir nuobodžiai, bet svarbiausia, kad klausiu, o mintyse kažkodėl girdžiu kone vien tik neigiamus Tavo, mielas skaitytojau, atsakymus.

Atsakysiu ir pats: dažniausiai – jokiu būdu ne visada, bet dažniausiai – visais išvardytaisiais ir analogiškais atvejais vadovavo ar vadovauja kokie nors vadovaujamoje srityje niekam iki tol nežinoti, neįdomūs ir pilki, bet užtat iniciatyvūs, aktyvūs, energingi, landūs ir „kam reikia“ parankūs žmogeliai, turėję ar dabar turį tos srities ar sritelės vadžias ir galias savo rankose. Tų rankų savininkai, tokie vadybininkai pačia plačiausia šio žodžio reikšme, mane šiame rašinyje labiausiai ir domina. Tiksliau, jų, jų savivokos, jų saviraiškos, jų saviidentifikacijos ir savilegitimacijos dinamika per pastaruosius keliolika Lietuvos nepriklausomybės metų.

Pasekime tą dinamiką, jos transfigūracijas.

Nežinau, kaip jūs, bet aš išskirčiau keturias aiškesnes kalbamosios dinamikos stadijas. Pirmoji stadija, likusi kažkur XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio užmarštyje, – dar toks savotiškas kuklinimasis, aiškiai, net viešai išreikštas nepatogumas: kaip čia dabar aš, tokia pilka pelytė, o komanduoju tikriems savo srities specialistams, meistrams, asams!? Ir komanduojama buvo prideramai atsiklausiant, atsižvelgiant, konsultuojantis, nes suvokiant savo nežymią profesinę vietą pačioje svarbiausioje – neformalioje – hierarchijoje, suvokiant, kad neformalus autoritetas ir yra tikrasis vienos ar kitos srities meistras. Beje, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje, apie 199… metus, dar buvo labai nereta situacija, kad būtent neformalus autoritetas, meistras ir vadovavo kokiam nors savo srities formaliam dariniui. Bet… daugėjo popierizmo ir biurokratizmo, administravimo našta darėsi sunki ir vis labiau beprasmė, tuščiaeigė, ir neformalieji autoritetai, meistrai traukėsi iš savo sričių vadybos į tiesioginius vienų ar kitų savo sričių darbus, savanoriškai atsisakydami vadovavimo ir administravimo.

Antra stadija – suklūstanti tyla, lydima susimąstymo ir nebylių, pradžioje nedrąsių, o vėliau vis drąsesnių svarstymų. Maždaug tokių svarstymų: gal vis dėlto, jei jau aš esu tos srities ar sritelės formalus vadovas, jei jau aš užimu tas pareigas, tą vadybinę vietą, tai gal aš vis dėlto ir esu tas geriausias ar bent vienas iš geriausių? Priminsiu, kad tai yra aiškiai išreikštas vadinamasis „užimamos vadovaujamos vietos sindromas“, kai asmeninės ir profesinės saviidentifikacijos galvoje neatskiriamai susipina su užimamomis vadovaujamomis pareigomis, su kuriomis pradedama kuo toliau, tuo aktyviau tapatintis, tiesiog suaugti, klaidingai galvojant, kad ne žmogus kuria, steigia užimamą vadovaujamą vietą, o būtent vieta kuria ir steigia tą žmogų, vadybininką, „daro“ jį visaip kaip „autoritetingą“ ir „kompetentingą“. Šioje stadijoje pradeda keistis santykis su tikraisiais, neformaliaisiais vadovaujamos srities išmanytojais ir meistrais, tarp jų protarpiais jau regint ir save ir ta regimybe pamažu nuoširdžiai patikint – sykiu, žinoma, iškreipiant, deformuojant pačios tos srities sampratas, nes griaunant jos objektyvias struktūras, jos objektyvias hierarchijas ir vertikales.

Trečia stadija – kada minėtoji regimybė tampa nebeatskiriama savastimi, kada jau nebesvarstoma, bet tiesiog tvirtai įtikima esant niekuo ne prastesniu meistru už patį pačiausią neformalųjį tos srities meistrą, profesionalą, kuriam anksčiau jaustas gal ir nuoširdus pietetas dabar pakeičiamas aiškiu nepakantumu. Nepakantumu jo siūlymams, patarimams, abejonėms, ypač kritikai iš to neformaliojo meistro pusės, vadovaujantis tyliai taikomu arba jau ir garsiai išsakomu principu: „aš pats geriau žinau, kaip yra geriau ir kaip mūsų sritis turi būti tvarkoma ar netgi iš esmės pertvarkoma“. Vietoj vadybinio autoritetizmo ima rastis lokalus vadybinis ir vis labiau karingas autoritarizmas, įžeidi, nes iš principo nelegitimi vienvaldystė, dangstoma demagogija, užkulisiniais žaidimais, o kartais ir tiesioginiais, net brutaliais savo galios svertų panaudojimais autoritetingus neformaliuosius meistrus paprasčiausiai išmetant iš galios lauke esančių formalių vienos ar kitos srities struktūrų, virtuoziškai vadybiškai-administraciškai su jais susidorojant, taip virtuoziškai, kad formaliai viskas būtų teisėta. (Negalintiems tverti be konkretikos: kažkaip į galvą ateina dirigento maestro Sauliaus Sondeckio istorija.)

Nepasakiau, kad kokios nors srities esmės išmanymo virtuoziškumas antroje-trečioje stadijoje kompensaciškai pakeičiamas administraciniu virtuoziškumu, tiesiog aukštuoju administraciniu pilotažu, kuris tampa lyg ir savaimine vertybe, jau būdamas atplėštas nuo pačios administruojamos srities esmės. Būna prasidėjęs intensyvus imitacinis periodas, kurio metu administracinis vadovaujamos srities vadybos darbas, pavyzdžiui, per kuriamą tos srities naujakalbę, neturinčią nieko bendra nei su vadovaujama sritimi, nei su realybe apskritai, pakeičia patį tos srities darbą kaip esminį srities vystymosi, normalios jos raidos variklį. Tada ant kokio nors, tarkime, medicininės ar edukologinės srities pastato jau kone griuvėsių kaip vėliavos iškeliamos tokios sąvokos-miražai kaip „sumanusis medicinos / švietimo srities pastatas“ ar panašios vadybinės-kalbinės šmėklos.

Ketvirta stadija – prisipažinsiu, kad man ji pati gražiausia, nes teatrališkiausia, palydima viešų sritinių ritualų ir blizgių apeigų – tai galutinio vidinio, psichologinio, o svarbiausia jau ir galutinio išorinio įsiteisėjimo, absoliutaus „inicijavimosi“ stadija. Jos metu negrįžtamai patikima, net įtikima, kad nebeužtenka nuogų administracinių legitimystės ir absoliučios sritinės vadybinės formalios lyderystės kredencialų, bet gviešiamasi gelmiškai „įsikultūrinti“ ir kultūriškai „įsigelminti“. Tiksliau kalbant, bandoma atlikti veiksmą, kurio atlikti iš principo neįmanoma: jau ir neformalioje plotmėje kaip naujus autoritetus, meistrus, virtuozus, „specus“ formalizuoti naujuosius sritinius vadybininkus-administratorius. „Formalizuoti neformalioje plotmėje“, sykiu „formalizuojant neformalią plotmę“ – skamba neįtikėtinai ir net absurdiškai, bet tokie žingsniai yra žengiami – jie bandomi „įveiksminti“. Tai yra víešos, simuliaciškai „įkultūrintos“ tikrųjų meistrų, tikrųjų autoritetų, dažnu atveju buvusių savo mokytojų, nužudymo ir suvalgymo ceremonijos, lydimos būgnų ir fanfarų, kurių metu kažkada buvusios pilkos pelytės per žudymo-valgymo ritualą virsta karalaitėmis. Nutinka ir taip, kad mokytojai, meistrai, arba neatlaikę psichologinio spaudimo, arba sumišę, nebesusigaudantys naujoje situacijoje, sutinka (!) būti nužudyti ir suvalgyti – toks abipusis sociokultūrinis kanibalizmas. Suprantama, kad taip kalbėdamas, turiu galvoje daugybę, aibių aibę perkeltinių prasmių, bet – ne tokią jau ir mažą dalį rituališkos tikrenybės.

Visa toji sričių (priminsiu: pirmiausia ir daugiausia biudžetinių) perėjimo iš autoritetų, meistrų rankų į landžias vadybines rankas dinamika, kurią sąlygiškai suskirsčiau į keturias stadijas, yra tiesiogiai proporcinga kritinės masės subjektų vienoje ar kitoje srityje mažėjimui ir nevaržomam formalių kriterijų įsigalėjimui. Pastarasis įsigalėjimas nukreiptas pirmiausia prieš neformalios vertikalybės vienoje ar kitoje srityje naikinimą ir į formalios-vadybinės hierarchijos bei piramidės statybą. Toji piramidė sudaro visas sąlygas įvairioms sritinėms struktūroms šių dienų Lietuvoje geriausiu atveju sukaulėti, o blogiausiu – degraduoti ir visiškai degeneruoti. Šviesos šito tunelio gale, deja, nematau. Visa laimė, kad dar yra likę visuotinių ar lokalių sričių-sritelių, kuriose svarus, kartais galbūt net lemiamas žodis priklauso tikriesiems meistrams, tegu ir atitolintiems nuo formalių struktūrų.

Tiesa, jokiu būdu nereikėtų suprasti, kad kažkada seniau ar „seniai seniai“ būta kažkokio „aukso amžiaus“, kada visoms sritims vadovavo tų sričių autoritetai ar jų nuomonės visais atvejais besąlygiškai buvo paisoma. Toli (toli!) gražu ne. Tiesiog nesunkiai galima prisiminti laiką (gręžčiausi į paskutinio XX a. dešimtmečio pirmą pusę), kada tokio vadovavimo ar tokio paisymo buvo nepalyginamai daugiau.

(Šiame rašinyje dėstomos mintys, gal ir netiesiogiai, bet kažkuria dalimi tikrai buvo inspiruotos Gintauto Mažeikio knygos „Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika“, 2012.)

2013-02-03

Kultūrinė Šiaulių spauda. 2013 m. sausis

Šiauliuose vietine kultūrine spauda ja suinteresuotas skaitytojas, labai santūriai kalbant, nėra lepinamas. O šį savaitgalį ant stalo nugulė net trys (!) daugiau ar mažiau periodiški kultūriniai spaudiniai: kasmetis almanachas „Šiaurės Lietuva“ (2012 metų), pernai rudenį savo gyvavimą pradėjęs, bet jau po dviejų pirmų numerių nemažą pertrūkį patyręs šiaulietiškas žurnalas jaunimui „Atrask!“ (trečias, t. y. 2013 m. sausio, jo numeris) ir mėnesio (ne kiekvieno) paskutinį penktadienį su dienraščiu „Šiaulių kraštas“ išleidžiamas kultūros, meno, literatūros priedas „Atolankos“.

Vytauto Kirkučio vairuojamose „Atolankose“ kaip visada profesionaliai dirba nuolatinė jų bendradarbė interviu ėmėja Živilė Kavaliauskaitė, kalbinanti Šiauliuose jau daug metų gyvenantį šveicarą vertėją, kalbininką ir puikų pokalbininką Markų Rodunerį. Įdomūs, tik gaila, kad ne visai Šiaulių bibliotekų fondų naudai bylojantys faktai pateikti Broniaus Maskuliūno straipsnyje. Tiesiog šaunus vaizdo (nuotraukų) ir teksto derinys yra Editos Sūdžiūtės publikacija „Moters ženklas. Autoportretai“ (įspėjimas: po kurio laiko šioje pastraipoje pateiktos „aktyvintos“ nuorodos gali nebeveikti, nes „Šiaulių kraštas“ archyvuotas publikacijas po kurio laiko apmokestina).

Su dideliu malonumu vardiju, mano nuomone, vykusias Stasio Tumėno ir jo leidyklos leidžiamos „Šiaurės Lietuvos“ publikacijas: labai maloniai nustebinę prozinis ir poetiniai Jono Kiriliausko tekstai, informatyvus ir patriotiškas Dalios Tamošauskaitės-Zabitienės straipsnis apie literatūrą, sukurtą šiaurės žemaičių tarme, ne mažiau informatyvus ir ne mažiau patriotiškas Alfredo Šimkaus rašinys apie šiaurės Lietuvos folklorinius ansamblius ir folklorines šventes, vertingi profesoriaus Vytauto Sirtauto atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną ir Jurgį Lebedį, intriguojantis Gintaro Lazdyno straipsnis apie vaizduotę „Anykščių šilelyje“ ir kitos įdomybės. Gaila, bet numeryje yra ir vienas kitas per daug mokykliškas straipsnelis, yra aiškiai silpnų, poligrafinio ir bet kokio kitokio publikavimo, manyčiau, nevertų eilėraščių.

Ant stalo atsidūrusį žurnalo jaunimui (?) „Atrask!“ 3 numerį turbūt būsiu paskubėjęs įvardyti „kultūrine spauda“. Suveikė inercija, nes pirmi du šio žurnalo numeriai buvo, nors ir neišbaigti, bet jaunatviškai pakylėti, su aštriu kultūriniu polėkiu, su intriga. Nuo 3 numerio pasikeitė leidėjas-finansuotojas ir „Atrask!“ iš kūrybingo alternatyvaus kultūrinio leidinio tiesiog akyse ėmė virsti vienos valstybinės organizacijos sienlaikraštiniu reklaminiu glamūriniu leidiniu. Duok Dieve tai organizacijai kuo greičiau su(si)prasti, kad ji absoliučiai visomis prasmėmis (net ir jos neva puoselėjama reklamine prasme) išloštų nepalyginamai daugiau, jei ji „Atrask!“, dabar jau įvardijamą kaip jos žurnalą jaunimui, tik finansuotų, bet redkolegiją su visomis sprendžiamosiomis galiomis ir teisėmis paliktų (samdytų) ankstesniąją – tą, kuri rengė 1–2 numerius, ir paprasčiausiai netrukdytų jai dirbti.

P. S. Mano manymu, (kultūriškai) verčiausi numerio tekstai: mūzyniečių poezija, mūzynietės parengti interviu.

2013-01-27

„Gal, sulaukęs ledonešio, neprivalėsiu pradingti“…

„Gal, sulaukęs ledonešio, neprivalėsiu pradingti / kaip dingo laiveliai ar mano miestelio pilis,“ – rašė Stasys Stacevičius (1959–2012). Ir dingo-pradingo, bet liko-išliko, sakydamas daugelį dalykų ir štai šį:

***

Stoiškai šaltyje stovi stulpai,

elektra, regis, mano plaukais

iš kraštovaizdžio teka sielovaizdin,

o iš sielovaizdžio grįžta kraštovaizdin.

(Vidur giedriausio sielovaizdžio

stovim jauni ant gražiausio piliakalnio,

tikim žaibais ir vaikais,

o kažkur darganotam kraštovaizdy

stovim, deja, nejauni

ant gražiausio piliakalnio,

tikim žaibais ir plaukais.)

Elektra iš sielovaizdžio teka kraštovaizdin,

o iš kraštovaizdžio grįžta sielovaizdin,

bando sielovaizdis purtyt kraštovaizdį,

tačiau kraštovaizdis krečia sielovaizdį…

Vėtroj ir šaltyje mano plaukais

elektra tarp piliakalnių teka ir teka,

kol perdegs man akys.

(iš: www.tekstai.lt)

O štai taip Stasys Stacevičius keliavo Gedimino prospekto šaligatviu 2012 metų rugsėjo 19 dieną, kai jį nufotografavau:

2013-01-13