Kultūrinė Šiaulių spauda. 2013 m. sausis

Šiauliuose vietine kultūrine spauda ja suinteresuotas skaitytojas, labai santūriai kalbant, nėra lepinamas. O šį savaitgalį ant stalo nugulė net trys (!) daugiau ar mažiau periodiški kultūriniai spaudiniai: kasmetis almanachas „Šiaurės Lietuva“ (2012 metų), pernai rudenį savo gyvavimą pradėjęs, bet jau po dviejų pirmų numerių nemažą pertrūkį patyręs šiaulietiškas žurnalas jaunimui „Atrask!“ (trečias, t. y. 2013 m. sausio, jo numeris) ir mėnesio (ne kiekvieno) paskutinį penktadienį su dienraščiu „Šiaulių kraštas“ išleidžiamas kultūros, meno, literatūros priedas „Atolankos“.

Vytauto Kirkučio vairuojamose „Atolankose“ kaip visada profesionaliai dirba nuolatinė jų bendradarbė interviu ėmėja Živilė Kavaliauskaitė, kalbinanti Šiauliuose jau daug metų gyvenantį šveicarą vertėją, kalbininką ir puikų pokalbininką Markų Rodunerį. Įdomūs, tik gaila, kad ne visai Šiaulių bibliotekų fondų naudai bylojantys faktai pateikti Broniaus Maskuliūno straipsnyje. Tiesiog šaunus vaizdo (nuotraukų) ir teksto derinys yra Editos Sūdžiūtės publikacija „Moters ženklas. Autoportretai“ (įspėjimas: po kurio laiko šioje pastraipoje pateiktos „aktyvintos“ nuorodos gali nebeveikti, nes „Šiaulių kraštas“ archyvuotas publikacijas po kurio laiko apmokestina).

Su dideliu malonumu vardiju, mano nuomone, vykusias Stasio Tumėno ir jo leidyklos leidžiamos „Šiaurės Lietuvos“ publikacijas: labai maloniai nustebinę prozinis ir poetiniai Jono Kiriliausko tekstai, informatyvus ir patriotiškas Dalios Tamošauskaitės-Zabitienės straipsnis apie literatūrą, sukurtą šiaurės žemaičių tarme, ne mažiau informatyvus ir ne mažiau patriotiškas Alfredo Šimkaus rašinys apie šiaurės Lietuvos folklorinius ansamblius ir folklorines šventes, vertingi profesoriaus Vytauto Sirtauto atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną ir Jurgį Lebedį, intriguojantis Gintaro Lazdyno straipsnis apie vaizduotę „Anykščių šilelyje“ ir kitos įdomybės. Gaila, bet numeryje yra ir vienas kitas per daug mokykliškas straipsnelis, yra aiškiai silpnų, poligrafinio ir bet kokio kitokio publikavimo, manyčiau, nevertų eilėraščių.

Ant stalo atsidūrusį žurnalo jaunimui (?) „Atrask!“ 3 numerį turbūt būsiu paskubėjęs įvardyti „kultūrine spauda“. Suveikė inercija, nes pirmi du šio žurnalo numeriai buvo, nors ir neišbaigti, bet jaunatviškai pakylėti, su aštriu kultūriniu polėkiu, su intriga. Nuo 3 numerio pasikeitė leidėjas-finansuotojas ir „Atrask!“ iš kūrybingo alternatyvaus kultūrinio leidinio tiesiog akyse ėmė virsti vienos valstybinės organizacijos sienlaikraštiniu reklaminiu glamūriniu leidiniu. Duok Dieve tai organizacijai kuo greičiau su(si)prasti, kad ji absoliučiai visomis prasmėmis (net ir jos neva puoselėjama reklamine prasme) išloštų nepalyginamai daugiau, jei ji „Atrask!“, dabar jau įvardijamą kaip jos žurnalą jaunimui, tik finansuotų, bet redkolegiją su visomis sprendžiamosiomis galiomis ir teisėmis paliktų (samdytų) ankstesniąją – tą, kuri rengė 1–2 numerius, ir paprasčiausiai netrukdytų jai dirbti.


P. S. Mano manymu, (kultūriškai) verčiausi numerio tekstai: mūzyniečių poezija, mūzynietės parengti interviu.

2013-01-27

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą