Šiauliuose vietine kultūrine spauda ja suinteresuotas skaitytojas, labai
santūriai kalbant, nėra lepinamas. O šį savaitgalį ant stalo nugulė net trys (!)
daugiau ar mažiau periodiški kultūriniai spaudiniai: kasmetis almanachas „Šiaurės
Lietuva“ (2012 metų), pernai rudenį savo gyvavimą pradėjęs, bet jau po dviejų
pirmų numerių nemažą pertrūkį patyręs šiaulietiškas žurnalas jaunimui „Atrask!“
(trečias, t. y. 2013 m .
sausio, jo numeris) ir mėnesio (ne kiekvieno) paskutinį penktadienį su
dienraščiu „Šiaulių kraštas“ išleidžiamas kultūros, meno, literatūros priedas
„Atolankos“.
Vytauto Kirkučio vairuojamose „Atolankose“ kaip visada profesionaliai
dirba nuolatinė jų bendradarbė interviu ėmėja Živilė Kavaliauskaitė, kalbinanti
Šiauliuose jau daug metų gyvenantį šveicarą vertėją, kalbininką ir puikų
pokalbininką Markų Rodunerį. Įdomūs, tik gaila, kad ne visai Šiaulių bibliotekų
fondų naudai bylojantys faktai pateikti Broniaus Maskuliūno straipsnyje.
Tiesiog šaunus vaizdo (nuotraukų) ir teksto derinys yra Editos Sūdžiūtės publikacija
„Moters
ženklas. Autoportretai“ (įspėjimas: po kurio laiko šioje pastraipoje
pateiktos „aktyvintos“ nuorodos gali nebeveikti, nes „Šiaulių kraštas“
archyvuotas publikacijas po kurio laiko apmokestina).
Su dideliu malonumu vardiju, mano nuomone, vykusias Stasio Tumėno ir jo
leidyklos leidžiamos „Šiaurės Lietuvos“ publikacijas: labai maloniai nustebinę prozinis
ir poetiniai Jono Kiriliausko tekstai, informatyvus ir patriotiškas Dalios
Tamošauskaitės-Zabitienės straipsnis apie literatūrą, sukurtą šiaurės žemaičių
tarme, ne mažiau informatyvus ir ne mažiau patriotiškas Alfredo Šimkaus rašinys
apie šiaurės Lietuvos folklorinius ansamblius ir folklorines šventes, vertingi
profesoriaus Vytauto Sirtauto atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną ir Jurgį
Lebedį, intriguojantis Gintaro Lazdyno straipsnis apie vaizduotę „Anykščių
šilelyje“ ir kitos įdomybės. Gaila, bet numeryje yra ir vienas kitas per daug mokykliškas
straipsnelis, yra aiškiai silpnų, poligrafinio ir bet kokio kitokio publikavimo,
manyčiau, nevertų eilėraščių.
Ant stalo atsidūrusį žurnalo jaunimui (?) „Atrask!“ 3 numerį turbūt
būsiu paskubėjęs įvardyti „kultūrine spauda“. Suveikė inercija, nes pirmi du
šio žurnalo numeriai buvo, nors ir neišbaigti, bet jaunatviškai pakylėti, su aštriu
kultūriniu polėkiu, su intriga. Nuo 3 numerio pasikeitė leidėjas-finansuotojas
ir „Atrask!“ iš kūrybingo alternatyvaus kultūrinio leidinio tiesiog akyse ėmė virsti
vienos valstybinės organizacijos sienlaikraštiniu reklaminiu glamūriniu leidiniu. Duok Dieve tai
organizacijai kuo greičiau su(si)prasti, kad ji absoliučiai visomis prasmėmis
(net ir jos neva puoselėjama reklamine prasme) išloštų nepalyginamai daugiau, jei
ji „Atrask!“, dabar jau įvardijamą kaip jos žurnalą jaunimui, tik finansuotų,
bet redkolegiją su visomis sprendžiamosiomis galiomis ir teisėmis paliktų
(samdytų) ankstesniąją – tą, kuri rengė 1–2 numerius, ir paprasčiausiai
netrukdytų jai dirbti.
P. S. Mano manymu,
(kultūriškai) verčiausi numerio tekstai: mūzyniečių poezija, mūzynietės parengti interviu.
2013-01-27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą