Pradėsiu nuo klausimo: kiek galite nurodyti, įvardyti šiandien Lietuvoje
kokių nors sričių (turiu omeny įvairius jų lygmenis), kurioms vadovauja tų
sričių meistrai, autoritetai? Vartodamas žodžius „meistrai“, „autoritetai“, čia
turiu galvoje: visuotinai ir pirmiausia neoficialiai (būtinai neoficialiai!) pripažinti tų sričių išmanytojai, specialistai,
profesionalai, virtuozai, galbūt net turintys įgimtą dovaną išmanyti, valdyti
vienos ar kitos srities subtilybes, niuansus ir įkūnijantys tvirtą moralinę
atsakomybę, susijusią su ta sritimi. Ar Švietimo ir mokslo ministerijai pastaruosius
kelerius metus vadovavo edukologijos ir mokslo meistrai, profesionalai,
autoritetai, vienareikšmiškai
turintys profesinę švietimo ir mokslo sričių atsakomybę? Ar Gynybos
ministerijai pastaruosius kelerius metus vadovavo karybos meistrai ir politiniai
gynybos virtuozai? Ar Šiauliams pastaruosius kelerius metus vadovavo plačią miestelėnų
pagarbą ir pasitikėjimą turintys žmonės, neginčijamai
autoritetingi municipalinės politikos meistrai? Ar kokiam nors Dievo pamirštam,
bet būtinai biudžetiniam padaliniui, skyriui ar poskyriui vadovavo ir vadovauja
to padalinio, skyriaus ar poskyrio profilį ir specializaciją atitinkantis tikras,
autoritetingas meistras? Klausimus galėčiau vardyti ilgai ir nuobodžiai, bet
svarbiausia, kad klausiu, o mintyse kažkodėl girdžiu kone vien tik neigiamus
Tavo, mielas skaitytojau, atsakymus.
Atsakysiu ir pats: dažniausiai – jokiu būdu ne visada, bet dažniausiai
– visais išvardytaisiais ir analogiškais atvejais vadovavo ar vadovauja kokie
nors vadovaujamoje srityje niekam iki tol nežinoti, neįdomūs ir pilki, bet užtat
iniciatyvūs, aktyvūs, energingi, landūs ir „kam reikia“ parankūs žmogeliai, turėję
ar dabar turį tos srities ar sritelės vadžias ir galias savo rankose. Tų rankų
savininkai, tokie vadybininkai pačia plačiausia šio žodžio reikšme, mane šiame
rašinyje labiausiai ir domina. Tiksliau, jų, jų savivokos, jų saviraiškos, jų saviidentifikacijos
ir savilegitimacijos dinamika per pastaruosius keliolika Lietuvos
nepriklausomybės metų.
Pasekime tą dinamiką, jos transfigūracijas.
Nežinau, kaip jūs, bet aš išskirčiau keturias aiškesnes kalbamosios
dinamikos stadijas. Pirmoji stadija, likusi kažkur XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio
vidurio užmarštyje, – dar toks savotiškas
kuklinimasis, aiškiai, net viešai išreikštas
nepatogumas: kaip čia dabar aš, tokia pilka pelytė, o komanduoju tikriems
savo srities specialistams, meistrams, asams!? Ir komanduojama buvo prideramai
atsiklausiant, atsižvelgiant, konsultuojantis, nes suvokiant savo nežymią profesinę
vietą pačioje svarbiausioje – neformalioje – hierarchijoje, suvokiant, kad
neformalus autoritetas ir yra tikrasis vienos ar kitos srities meistras. Beje,
praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje, apie 199… metus, dar buvo labai
nereta situacija, kad būtent neformalus autoritetas, meistras ir vadovavo kokiam
nors savo srities formaliam dariniui. Bet… daugėjo popierizmo ir biurokratizmo,
administravimo našta darėsi sunki ir vis labiau beprasmė, tuščiaeigė, ir
neformalieji autoritetai, meistrai traukėsi iš savo sričių vadybos į
tiesioginius vienų ar kitų savo sričių darbus, savanoriškai atsisakydami
vadovavimo ir administravimo.
Antra stadija – suklūstanti tyla,
lydima susimąstymo ir nebylių, pradžioje nedrąsių, o vėliau vis drąsesnių
svarstymų. Maždaug tokių svarstymų: gal vis dėlto, jei jau aš esu tos srities
ar sritelės formalus vadovas, jei jau aš užimu tas pareigas, tą vadybinę vietą,
tai gal aš vis dėlto ir esu tas geriausias ar bent vienas iš geriausių?
Priminsiu, kad tai yra aiškiai išreikštas vadinamasis „užimamos vadovaujamos vietos
sindromas“, kai asmeninės ir profesinės saviidentifikacijos galvoje neatskiriamai
susipina su užimamomis vadovaujamomis pareigomis, su kuriomis pradedama kuo
toliau, tuo aktyviau tapatintis, tiesiog suaugti, klaidingai galvojant, kad ne
žmogus kuria, steigia užimamą vadovaujamą vietą, o būtent vieta kuria ir
steigia tą žmogų, vadybininką, „daro“ jį visaip kaip „autoritetingą“ ir
„kompetentingą“. Šioje stadijoje pradeda keistis santykis su tikraisiais, neformaliaisiais
vadovaujamos srities išmanytojais ir meistrais, tarp jų protarpiais jau regint
ir save ir ta regimybe pamažu nuoširdžiai patikint – sykiu, žinoma,
iškreipiant, deformuojant pačios tos srities sampratas, nes griaunant jos objektyvias
struktūras, jos objektyvias hierarchijas ir vertikales.
Trečia stadija – kada minėtoji regimybė tampa nebeatskiriama savastimi,
kada jau nebesvarstoma, bet tiesiog tvirtai
įtikima esant niekuo ne prastesniu meistru už patį pačiausią neformalųjį tos
srities meistrą, profesionalą, kuriam anksčiau jaustas gal ir nuoširdus pietetas
dabar pakeičiamas aiškiu nepakantumu.
Nepakantumu jo siūlymams, patarimams, abejonėms, ypač kritikai iš to
neformaliojo meistro pusės, vadovaujantis tyliai taikomu arba jau ir garsiai
išsakomu principu: „aš pats geriau žinau, kaip yra geriau ir kaip mūsų sritis
turi būti tvarkoma ar netgi iš esmės pertvarkoma“. Vietoj vadybinio autoritetizmo
ima rastis lokalus vadybinis ir vis labiau karingas autoritarizmas, įžeidi, nes
iš principo nelegitimi vienvaldystė, dangstoma demagogija, užkulisiniais
žaidimais, o kartais ir tiesioginiais, net brutaliais savo galios svertų
panaudojimais autoritetingus neformaliuosius meistrus paprasčiausiai išmetant
iš galios lauke esančių formalių vienos ar kitos srities struktūrų,
virtuoziškai vadybiškai-administraciškai su jais susidorojant, taip
virtuoziškai, kad formaliai viskas būtų teisėta. (Negalintiems tverti be konkretikos:
kažkaip į galvą ateina dirigento maestro Sauliaus Sondeckio istorija.)
Nepasakiau, kad kokios nors srities esmės išmanymo virtuoziškumas
antroje-trečioje stadijoje kompensaciškai pakeičiamas administraciniu
virtuoziškumu, tiesiog aukštuoju administraciniu
pilotažu, kuris tampa lyg ir savaimine vertybe, jau būdamas atplėštas nuo
pačios administruojamos srities esmės. Būna prasidėjęs intensyvus imitacinis
periodas, kurio metu administracinis vadovaujamos srities vadybos darbas,
pavyzdžiui, per kuriamą tos srities naujakalbę, neturinčią nieko bendra nei su
vadovaujama sritimi, nei su realybe apskritai, pakeičia patį tos srities darbą
kaip esminį srities vystymosi, normalios jos raidos variklį. Tada ant kokio
nors, tarkime, medicininės ar edukologinės srities pastato jau kone griuvėsių kaip
vėliavos iškeliamos tokios sąvokos-miražai kaip „sumanusis medicinos / švietimo
srities pastatas“ ar panašios vadybinės-kalbinės šmėklos.
Ketvirta stadija – prisipažinsiu, kad man ji pati gražiausia, nes teatrališkiausia,
palydima viešų sritinių ritualų ir blizgių
apeigų – tai galutinio vidinio,
psichologinio, o svarbiausia jau ir galutinio išorinio įsiteisėjimo, absoliutaus „inicijavimosi“ stadija. Jos
metu negrįžtamai patikima, net įtikima, kad nebeužtenka nuogų administracinių
legitimystės ir absoliučios sritinės vadybinės formalios lyderystės
kredencialų, bet gviešiamasi gelmiškai „įsikultūrinti“ ir kultūriškai
„įsigelminti“. Tiksliau kalbant, bandoma atlikti veiksmą, kurio atlikti iš
principo neįmanoma: jau ir neformalioje plotmėje kaip naujus autoritetus,
meistrus, virtuozus, „specus“ formalizuoti naujuosius sritinius
vadybininkus-administratorius. „Formalizuoti neformalioje plotmėje“, sykiu
„formalizuojant neformalią plotmę“ – skamba neįtikėtinai ir net absurdiškai,
bet tokie žingsniai yra žengiami – jie bandomi „įveiksminti“. Tai yra víešos,
simuliaciškai „įkultūrintos“ tikrųjų meistrų, tikrųjų autoritetų, dažnu atveju
buvusių savo mokytojų, nužudymo ir suvalgymo ceremonijos, lydimos būgnų ir
fanfarų, kurių metu kažkada buvusios pilkos pelytės per žudymo-valgymo ritualą virsta
karalaitėmis. Nutinka ir taip, kad mokytojai, meistrai, arba neatlaikę
psichologinio spaudimo, arba sumišę, nebesusigaudantys naujoje situacijoje,
sutinka (!) būti nužudyti ir suvalgyti – toks abipusis sociokultūrinis
kanibalizmas. Suprantama, kad taip kalbėdamas, turiu galvoje daugybę, aibių
aibę perkeltinių prasmių, bet – ne tokią jau ir mažą dalį rituališkos tikrenybės.
Visa toji sričių (priminsiu: pirmiausia ir daugiausia biudžetinių)
perėjimo iš autoritetų, meistrų rankų į landžias vadybines rankas dinamika,
kurią sąlygiškai suskirsčiau į keturias stadijas, yra tiesiogiai proporcinga kritinės
masės subjektų vienoje ar kitoje srityje mažėjimui ir nevaržomam formalių
kriterijų įsigalėjimui. Pastarasis įsigalėjimas nukreiptas pirmiausia prieš
neformalios vertikalybės vienoje ar kitoje srityje naikinimą ir į
formalios-vadybinės hierarchijos bei piramidės statybą. Toji piramidė sudaro
visas sąlygas įvairioms sritinėms struktūroms šių dienų Lietuvoje geriausiu
atveju sukaulėti, o blogiausiu – degraduoti ir visiškai degeneruoti. Šviesos
šito tunelio gale, deja, nematau. Visa laimė, kad dar yra likę visuotinių ar
lokalių sričių-sritelių, kuriose svarus, kartais galbūt net lemiamas žodis
priklauso tikriesiems meistrams, tegu ir atitolintiems nuo formalių struktūrų.
Tiesa, jokiu būdu nereikėtų suprasti, kad kažkada seniau ar „seniai
seniai“ būta kažkokio „aukso amžiaus“, kada visoms sritims vadovavo tų sričių
autoritetai ar jų nuomonės visais atvejais besąlygiškai buvo paisoma. Toli
(toli!) gražu ne. Tiesiog nesunkiai galima prisiminti laiką (gręžčiausi į
paskutinio XX a. dešimtmečio pirmą pusę), kada tokio vadovavimo ar tokio
paisymo buvo nepalyginamai daugiau.
(Šiame rašinyje dėstomos mintys, gal ir netiesiogiai, bet kažkuria dalimi
tikrai buvo inspiruotos Gintauto Mažeikio knygos
„Po pono ir tarno.
Lyderystės ir meistrystės dialektika“,
2012.)
2013-02-03
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą