Ketvirta
topografinė vieta: Miesto ašis 
Totalus, absoliutus, vienaprasmis ir vienvaldis ne
tik Šiaulių, bet ir visų istorinių Šiaulių žemių centras. Topografinė,
urbanistinė, architektūrinė, simbolinė dominantė. Struktūruojanti ašis. Jeigu
pavyks, bent valandėlei įsivaizduokime Šiaulius be jos. Kas liktų iš Šiaulių
miestiškumo be istorinio architektūrinio ramsčio. Patikslinsiu – be giluminio istorinio architektūrinio
ramsčio? Be miestą laikančios kolonos? Nyki plokštybė, už kurios jokia akis
neužkliūtų, tarkime, Karaliaučiaus–Tilžės–Rygos kelyje. Lyg miestiškumas kaip
toks būtų Šiauliams ją delegavęs ar dovanojęs, kad pats juose bent kiek įsiteisintų,
jaustųsi bent kiek tvirčiau.
Rizikuoju būti apkaltintas logocentrinėmis ir
panašiomis nuodėmėmis, bet pavadinsiu ją vertybine vertikale. Vertikale, kuri galbūt
senamadiškai ir konservatyviai, bet nuosekliai ir tvirtai kone iš visų miesto
vietų matoma ir centruojančia savo akivaizdybe oponuoja šiuolaikiniam
rizomatiniam horizontalumui, viesulo greičiu beįsisukančiai amorfijai. Oponuoja
nomadiškoms ne(a)kropolių plejadoms, stačiakampių
funkcinių erdvių labirintams, kurie yra dinamiški, kintantys, mutuojantys, taip
pat – įsukantys, praryjantys. Ji absoliučiai donkichotiškai tebeskleidžia
transcendenciją, anapusinę substancionalybę, atrodytų, mažai kam beaktualią,
bet kodėl dar tokią stiprią? Paklausiu tiesiai: dabar arba numanomoje ateityje yra
įmanomas koks nors architektūrinis ar apskritai tūrinis Šiaulių vienetas, kuris
bent iš tolo jai prilygtų? Tiesiai ir atsakysiu: jokiu būdu ne. Būtų gerai visiems
to tiesiog aprioriškai aiškaus atsakymo nepamiršti.
Penkta
topografinė vieta: Urbanistinės legendų grimasos
Tikrovę perorganizuoti, perdaryti pagal legendas,
kitaip tariant, pagal gražius išgalvotus pasakojimus yra patrauklus, sykiu ir
rizikingas užsiėmimas. Nebent tai būtų daroma su išmone, gyva energija, su skoniu
ir tam tikru egzotikos prieskoniu. Šiauletiška Saulės miesto legenda, šiaulietiška Šaulio legenda ir štai jums, štai mums aikštė – trivardė Saulės
laikrodžio, Šaulio, Auksinio berniuko. Įkūnytieji tiek iš legendų, tiek iš
istorijos ateinantys miesto tapatybės ieškojimai, kurie virto stilizuota
senosios graikų ir dar kažin kokių senųjų civilizacijų citata tipinių sovietinių
penkiaaukščių kaimynystėje. Realiai įsáulinta
ir įšaũlinta erdvė. Apčiuopiamomis
formomis ideologizuota erdvė, nes miesto legenda visų pirma yra jo ideologija.
Ideologija, atsiradusi iš dviejų ne visai aiškią lokalizaciją nusakančių XIII
amžiaus „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ eilučių: „Kai nuo Saulės ėmė
grįžti / Per raistus ir per dykynes“. Ar galima urbanistiškai sukurti
stilizuotus raistus, dykras, dykynes, liūnus, pelkynus? Ir įkurdinti juos čia?
Ir sukurti ne apolonišką šaulį, bet kresną, barzdotą, mauruotą iš tų dykynių, raistų
ir pelkynų atbrendantį puslaukinį karį, kuris 1236 metais po Kristaus Ordino
brolius riterius Zu lest mit boumen
velten tot – „Basliais, medžiais pagaliau išmušo“. Apoloniškas šaulys
amfiteatrinėje aplinkumoje, o ne kresnas žemaitis pelkynų apsuptyje. Ar tai nedemonstruoja
neblėstančio didžialietuviškos Palemono legendos gajumo? Ar tai nėra vadinamųjų
„kilmės dokumentų“ grãžininas, pamirštant autentiką.
Bet čia legendos, čia ideologija, kuri kol kas
visai nerūpi – ir ačiū Dievui, kad dar nerūpi, – mažai mergaitei, iš močiutės
rankų imančiai gėlę.
Šešta
topografinė vieta: Kitataučiai Šiauliai
Nepaneigiama ir dar nuo žemės nenugremžta autentika.
Įmūryta, įtekstinta ir įtekstinta nelietuviškai, nes nėra lietuviška, bet yra
šiaulietiška. Tokia autentika, kuri matuojant civilizaciniais masteliais, yra
čia pat, viršutiniame kultūriniame sluoksnyje, bet kuri jau kadai pamirštà.
Kiek dabartiniame urbanistiniame Šiaulių kontūre, senojoje jo dalyje, yra
lenkiškų, rusiškų, o kiek žydiškų pamatų? Pamatų ne tiesiogine prasme, nors ir
ja, bet paties to kontūro pamatų? Galima visaip išsisukinėti, apsimetinėti,
maivytis, kad tie lenkai nebuvo tikri lenkai, kad tie rusai buvo tik okupantai
nuo pat XVIII šimtmečio, kad tiems žydams bendras reikalas nerūpėjęs, bet tai
ir tebus, tiksliau, istorine prasme tai ir tėra vaikiškas išsisukinėjimas, apsimetinėjimas
bei maivymasis. Galima išsigrįsti žydų – istorinių miestelėnų, istorinių
šiauliečių – antkapiniais paminklais laiptus, vedančius nuo bažnyčios iki kapinių,
ir kankiniškos lietuviškos nekaltybės akių šviesoje melstis tiek toje bažnyčioje,
tiek tose kapinėse. Galima manytis, kad nuo amžių amžinųjų ir per amžius
amžinuosius nuo pat Soule/Saulės iki pat Šiaulių nėra buvę nei Szawle, nei Шавли, nei Schaulen, nei Шяуляй,
o jei ir buvo, tai netyčia ir netikri. Ir buvo, ir tikri. O Шяуляй dar ir dabar tebėra. Tik patogiau
viso to nematyti, negirdėti. Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, per dabartinius
lietuvybiškus akinius nematant jų kitatautiškų sluoksnių, kartais ir pamatinių
sluoksnių.
Ir kapinių epizodas iš fotografijos aiškiau negu
aiškiai, garsiau negu garsiai byloja, net rėkte rėkia tam, kas nori girdėti: Szawle!
Balsas tyruose?..
___________________________________________________
(Pastaba. Iš viso tokiu būdu žvalgyta 10 Šiaulių topografinių vietų ir visi (1–10) tie žvalgymai paskelbti Stasio Tumėno
leidžiamame almanache „Šiaurės Lietuva“ – 2012 metų numeryje.)
2013-03-07
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą