Yra žmonių, kurie mėgsta gyventi iki interjerinės dizaininškos
sterilybės išpuoselėtuose namuose. Kur kiekviena „plintuso“ atkarpėlė
„suleista“ milimetro tikslumu, kur lempos gaubto atspalvis specialisto ar
paties namo šeimininko suderintas su gėlių vazos molio faktūra, o vonios durų
rankena – su rankšluosčių spalvine palete. Tokie namai aiškiai ne man, nes jie primena
sterilias medicinos įstaigų patalpas. Namai man turi būti tikrai apgyventi, tikrai „vartojami“, kūniškai būnami, turi būti jei ne sujaukti, tai bent kiek pajaukti,
kad justųsi gyvybė, kad justųsi žmonės esant ir gyvenant, o ne vien tik
tvarkantis.
Interjerinės sterilybės namuose negalimos durų staktos,
kuriose periodiškai žymimas vaiko augimas, „įgyvybinantis“ pačią staktą,
paverčiantis ją liniuote, kuri turi gyvosios atminties funkciją ir jaukumo
įkrovą.
Akivaizdu, kad dizainerių sukurti namai / gyvenami namai skirtis yra gerokai supaprastinta. Užtektų į šią kažkodėl labai jaudinančią problemą pažiūrėti iš laiko perspektyvos ir ji pasirodytų komplikuotesnė. Dar XIX a. pab. Lietuvos dvarų savininkai kvietėsi architektus iš Prancūzijos kurti dvaro interjerą ir eksterjerą, parkų išplanavimą. Juk atrodo savaime suprantamas kiekvieno poreikis turėti / kurti estetiškai malonią aplinką. XIX a. pakankamai išlavinto skonio dvariškiai manė, kad jiems nepakanka turimų žinių tą poreikį realizuoti, ir mes tuo nesipiktiname. O štai kai kalba pasisuka apie mūsų dienas, skoningai ir tegul pagal šių dienų madas įrengti namai staiga ima stokoti gyvenimo, kūno ir dar bala žino ko...
AtsakytiPanaikintiMielas Anonime,
Panaikintipirma, XIX a. pab. dvarų savininkai turbūt nediskutuodavo anonimiškai, bet turėdavo mandagumo, drąsos ir etiketinio "skonio" prisistatyti;
antra, aš nekėliau klausimo "visuotinai", jo neabsoliutinau, o tik savo tinklaraštyje išsakiau savo subjektyvius jausmus: kas man patinka, o kas nepatinka, kas man atrodo apgyventa, o kas man atrodo neapgyventa, nepretenduodamas į tai, kad mano atrodymas būtų priimtinas ar, neduok Dieve, primestinas visiems;
trečia, visai ne apie interjerinio dizaino skoningumą buvo kalba, o apie jo sterilumą (ir apjaukti namai gali būti skoningi), o tai jau visiškai skirtingos kokybės, tad iš to - ketvirta:
reikia skaityti tai, kas parašyta, o ne tai, kas parašytame tekste pasirodo.
Gana dažnai susiduriu su interjero dizainu. Galiu pasakyt, kad tai tėra tik pinigų krapštymas iš norinčių pasigirti "sumokėjau tiek ir tiek". Dizaineris pavarto žurnalus (dabar dažniausiai panaršo internete), nukopijuoja stilių ir užsakovui kiša didesnius "atkatus" dizaineriams mokančių baldų pardavėjų prekes.
AtsakytiPanaikintiTai viskas, ką reikia žinoti apie dizainerius:)